Lituanistika, kurianti krašto tapatybę

(Pranešimas skaitytas 2013-10-12 d. konferencijoje Seinuose)

Kraštą, apie kurį kalbėsiu, gal geriausiai tiktų pavadinti Seinija. Nors dar prieš kokį aštuoniasdešimtmetį ši sąvoka nebūtų įvardijusi visų kompaktiškai lietuvių gyvenamų plotų Lenkijos teritorijoje, dabar jos visiškai pakanka. Suvalkų, Vižainio teritorijoje čiabuviai lietuviai jau bemaž visiškai „ištirpo“. Dabar plotai, kur nuo senų laikų gyvena dar nesulenkėję lietuviai, telpa administraciniame Seinų apskrities vienete. Vartojamos dar šiam kraštui apibrėžti sąvokos – Suvalkų trikampis, Suvalkija. Kadangi pastarasis žodis Lietuvoje įvardija regioną, kuriam pagal etnografinius požymius priklauso tik nedidelė Lenkijos lietuvių dalis, mes jo negalime savintis. Mes didžiąja dalimi esame dzūkai (pagal tarmę, papročius ir net gamtines sąlygas). Kai kurie mūsų leidinių autoriai (J. Vaina, A. Vaicekauskienė) Lenkijoje lietuvių gyvenamam plotui apibrėžti vartoja sąvoką – Punsko ir Seinų kraštas. Ji turbūt taikliausiai apibūdina mūsų, kompaktiškai gyvenančių Lenkijos lietuvių, padėtį, ypač jei norima pabrėžti tam tikrus skirtumus tarp Punsko ir Seinų apylinkių, kurias skiria valsčių ir parapijų ribos. Apie tuos skirtumus nemažai taip pat kalbėsiu šiame pranešime, aptardama lituanistinio švietimo klausimus.

Janina Macukonienė

Janina Macukonienė

Sužinojusi, kad konferencijai reikia paruošti pranešimą apie lituanistiką Seinuose, nudžiugau, pagalvojusi, jog bus proga pasigilinti į Seinų kunigų seminarijoje nuveiktus šios srities darbus, į „Žiburio“ draugijos, o vėliau „Žiburio“ gimnazijos Seinuose veiklą, kad bus galima aptarti „Šaltinio“ spaustuvės darbus, kurie tarnavo lietuvybei plėsti ne tik šiame krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Pamaniau, kad gerai būtų rasti medžiagos apie pirmą Lietuvos kalbininkų suvažiavimą, kuris, vadovaujant garsiajam Jonui Jablonskiui, įvyko Seinuose 1909 metais. Pagaliau – kad konferencijoje derėtų pristatyti Antano Baranausko, kaip literato ir kalbininko, nuopelnus, paminėti kitus garsius rašytojus, mokslininkus, publicistus, kultūros veikėjus, susijusius su Seinais…

Su šiais dalykais Seinai, kaip vienas iš trijų pagrindinių Lietuvos kultūros centrų XX a. pradžioje, turbūt siejasi Lietuvos lituanistams, istorikams, kultūros žmonėms. Kad tas paveldas būtų kažkiek atgaivintas, Seinuose įsikūrusiai 2005 metais lietuviškai mokyklai suteiktas anais laikais veikusios „Žiburio“ mokyklos vardas. Tačiau XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Atgimimas – tai jau garbinga istorija. Ją nuo mūsų laikų skiria skaudūs politiniai įvykiai: Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio kovose kraujo praliejimas (1920 m.), kultūros ir švietimo institucijų išdraskymas, dirbtinis atsiradimas valstybinės sienos, kurią tarpukary saugojo KOP daliniai, nemažai kankinę ir net nužudę pasienio lietuvių, kovos dėl gimtosios kalbos išsaugojimo bažnyčiose ir mokyklose, ir daug kitų dalykų, kurių čia neįmanoma išvardinti ir kurie vienus iš mūsų užgrūdino, suteikė ryžtingumo, o kitus, ir tai didžiąją daugumą, paskatino nutautėti ar net tapti savo tautos priešais (norint įrodyti lojalumą tiems, prie kurių prisišlieta).

Po šios netrumpos įžangos metas pereiti prie tikros mano pranešimo užduoties, t. y. pristatyti lituanistinę situaciją mūsų krašte šiais laikais, remiantis naujausia švietimo istorija (reiktų pradėti nuo pokario) ir savo, kaip lituanistės, patirtimi. Švietimo Seinijoje istorija jau netrumpa. Ją įdomiai galėtų pristatyti dr. Marytė Černelienė, parašiusi daktaro disertaciją tema „Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo“, bet gal jos pasiklausysime kitą kartą, o tuo tarpu skaitytojams ir pranešimo autorei minėtas darbas dar neprieinamas, nes yra tik rankraštinis variantas. Tačiau tiksliai visų švietimo istorijos vingių ir nebūtų kada aptarti. Paminėsiu tuos faktus, kurie lituanistikos ir lietuvybės ugdymui turėjo esminę reikšmę.

Tuoj po karo atrodė, kad švietimas ir bet koks lietuvybės ugdymas bus iš viso neįmanomas šiame krašte. Lenkija, praradusi rytines žemes, pasiskelbė tautine valstybe, kurioje nėra jokių kitataučių. Visos mokyklos buvo vien lenkiškos. Tačiau padėtis pamažu keitėsi, mokyklose gimtosios kalbos dėstymo reikalavo slovakai, baltarusiai. 1950 m. buvo įkurtas Švietimo ministerijoje mokyklų su nelenkų dėstomąja kalba skyrius, kuris pradėjo tvarkyti tautinių mažumų švietimo reikalus. Buvo leidžiama mokyti gimtosios kalbos iš pradžių tik kaip dalyko, reikalaujant, kad per tas pamokas būtų vykdomas socialistinis ir internacionalistinis auklėjimas. Aišku, kad būtų suorganizuotas bent toks švietimas, tėvams ir vietos bendruomenei reikėjo įdėti daug pastangų – rinkti parašus, vesti derybas su švietimo valdžiomis.

Pirmos mokyklos su lietuviškomis klasėmis, V. Stravinskienės pateiktais duomenimis, buvo įkurtos 1952 m. Jų buvo keturios – Punske, Vaitakiemyje, Vidugiriuose ir Navinykuose. Iki 1956 m. lietuviškų mokyklų skaičius išaugo iki 9, o 15-oje lietuvių kalba buvo dėstoma kaip dalykas. Kadangi trūko lietuvių mokytojų, nors kaimo mokyklose visi vaikai buvo lietuviai, netrukus mokyklų, kur buvo vedamos tik lietuvių kalbos pamokos, skaičius sumažėjo iki 9. Panašus skaičius išsilaikė iki 1978 m. švietimo reformos, kai buvo keičiamas mokyklų tinklas, kuriant valsčių centrines mokyklas (lenk. Zbiorcza Szkoła Gminna), o kaimuose jas naikinant arba mažinant jų organizacinį lygį (paliekamos 3, 4 klasės). Reikia paminėti, kad visos mokyklos lietuvių dėstomąja kalba buvo įkurtos tik Punsko valsčiuje (pagal dabartinį administracinį paskirstymą). Seinų krašte lietuvių kalbos buvo mokoma tik kaip dalyko. Toks mokymas buvo neprivalomas, pamokos vykdavo du, nuo 1988 m. tris kartus per savaitę. Tai buvo paskutinės pamokos, į kurias rinkdavosi įvairių klasių mokiniai su labai įvairiu kalbos mokėjimo lygiu. Labai dažnai šio dalyko mokė ne tik ne lituanistas, bet ir prastai mokantis kalbą žmogus. Būdavo, kad iš viso mažai kada tos pamokos vykdavo.

Kodėl atsitiko taip, kad Punsko krašte pavyko jau apie šeštąjį dešimtmetį suorganizuoti nuoseklų lietuvišką švietimą – įkurti mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, o Seinų krašte vos 1988-aisiais per didelį vargą sugebėta atidaryti pirmas dvi klases lietuvių dėstomąja kalba dabar jau uždarytoje Krasnagrūdos pagrindinėje mokykloje? Šis klausimas iš dalies pasilieka atviras. Svarbiausia priežastis, aišku, ta, kad pačiam Seinų mieste daugumą gyventojų jau tada sudarė lenkai. Nors kai kuriuose kaimuose gyveno vien lietuviai, tačiau jie, nuvykę į Seinus, net tarpusavy vengdavo garsiai lietuviškai kalbėti, nes iš jų buvo žiauriai tyčiojamasi, buvo mėgdžiojami. Tokio tyčiojimosi atvejus gali paliudyti dar labai daug Seinijos gyventojų, taip pat pranešimo autorė, nors atsikėlusi į Seinų parapiją jau šiokio tokio laisvėjimo metais. Labai daug yra tokių atvejų, kad Seinuose gyvenantys lietuviai neišmokė savo vaikų kalbėti gimtąja kalba vien dėl to, kad iš jų nesityčiotų gatvėje, nemuštų, nepersekiotų lenkiškoje mokykloje. Žinoma, nemažai pavyzdžių, kai vaikai dėl savo tautybės kentė ne tik nuo bendraklasių, bet ir nuo mokytojų. Lietuvių persekiojimas tęsėsi ir Seinų bažnyčioje. Šiemet minimas 30-metis, kai po ilgų atkaklios kovos metų pavyko gauti leidimą lietuviškai melstis Seinų bazilikoje. Kokios didžiulės kliūtys buvo sudaromos norint pastatyti Seinuose A. Baranausko paminklą, gauti sklypą „Lietuvių namų“ ir lietuviškos mokyklos statybai, daug gali papasakoti mūsų draugijų vadovai. Taigi Seinų krašte buvo tiek trukdymų plėstis lietuviškam švietimui, kad gal nėra ko stebėtis, jog neatsirado pakankamai jėgų nugalėti visas kliūtis ir anksčiau įkurti mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, o be jų lituanistika šiame krašte merdėjo ir visas kraštas smarkiai lenkėjo. Patriotiškumas kažkiek buvo ugdomas šeimose, kol gyveno senoji karta, tarpukario Šv. Kazimiero draugijos veikėjai, patys išaugę gyvuojant pasipriešinimo tautiniam engimui dvasiai. O kai mokyklinio amžiaus vaikų tėvais tapo tie, kurie patys buvo lankę tik lenkiškas mokyklas, neliko kam perteikti tautinių vertybių. 1988 m. kuriant lietuviškas klases Krasnagrūdos mokykloje, reikėjo labai ilgai aiškinti kiekvienai šeimai atskirai, kad svarbu jų vaikui gerai išmokti gimtąją kalbą. Ir ne visiems pavykdavo išaiškint – kai kurios grynai lietuviškos šeimos nesutiko leisti savo vaikų į lietuviškas klases, tvirtindamos, kad jeigu jie apsiėjo be tos lietuvių kalbos, tai ir jų vaikams neprireiks, taigi kam apsunkint gyvenimą ir pan. Žymiai lengviau buvo susikalbėti tose šeimose, kur bent vienas sutuoktinis buvo kilęs iš Punsko krašto ir pats lankęs lietuvišką mokyklą. Be tokių žmonių turbūt nebūtų pavykę pirmieji lietuviško švietimo žingsniai Seinų krašte.

Tuo tarpu Punsko krašte sąlygos lituanistikai buvo žymiai palankesnės. Sunku pasakyti, ar dėl to, kad kaimų visuomenė buvo aktyvesnė ir labiau tautiškai susipratusi, kad valdininkai lietuviai, ar kad sugrįžo į savo kraštą keletas išsilavinusių, veiklių žmonių, tokių kaip Jonas Stoskeliūnas (žymiausias mūsų lituanistas), Jonas Pajaujis, Juozas Vaina su žmonomis iš Lietuvos, Punsko krašte jau šeštajame dešimtmety buvo suorganizuotos mokyklos lietuvių dėstomąja kalba, o po keleto metų, 1956-aisiais, ir bendrojo lavinimo licėjus. Dar anksčiau minėtų žmonių pastangomis 1953/54 buvo įkurta Suvalkų vidurinėje mokykloje lietuviška 8-oji klasė, kurioje pradėję mokslą Seinijos jaunuoliai brandos egzaminus jau laikė Punske 1957 metais. Apie sudėtingas šių mokyklų kūrimo sąlygas ir lituanistikos įtvirtinimą jose nemažai rašyta „Aušros“ žurnale, Punsko Kovo 11-osios lietuvių gimnazijos monografijoje bei kituose leidiniuose. Lietuviškų mokyklų egzistavimas visų pirma ir lėmė šio krašto lietuvišką tapatybę. Jos, iš pradžių buvusios daugelyje kaimų (9), lavino raštingumą gimtąja kalba, supažindino su tautine literatūra, kultūra, istorija, ugdė lietuvių patriotizmą. Nors socialistinės Lenkijos mokyklose, ypač tautinių mažumų, buvo varžoma skleisti tautines idėjas ir mokyti tikros istorijos (Lietuvos istorijos ir geografijos kaip atskirų dalykų mokyti buvo leista tik nuo 1992), daugelis šiame krašte dirbančių mokytojų sugebėjo perteikti savo mokiniams tikrąsias vertybes ir nesuklastotą informaciją. Mokyklos buvo taip pat kaimų kultūros židiniai. Nors tam tikru socialistinės Lenkijos laikotarpiu kai kuriuose kai-muose buvo įkurti vadinamieji klubai arba svetainės, kur rinkdavosi suaugę žmonės, daugiausia jaunimas, ir lietuviškuose kaimuose išnaudodavo juos lietuviškai veiklai: statė vaidinimus, rengė choro, šokių repeticijas, kai kur skolindavo ir lietuviškas knygas, tačiau tokių įstaigų buvo nedaug (mano žiniomis – Vidugiriuose, Vaitakiemy, Žagariuose, Aradnykuose) ir jos veikė palyginti neilgai – apie 1990 dėl ekonominių priežasčių buvo uždarytos paskutinės kaimų svetainės, panaikinti bibliotekų punktai. Reikšmingą vaidmenį lituanistiniame ugdyme atliko Punsko lietuvių kultūros namai, jau nuo 1957 metų, ir nuo 1999-ųjų Seinų „Lietuvių namai“. Negalima nevertinti taip pat Bažnyčios indėlio lietuvių kalbos ir lietuvybės ugdymui. Nors kartais ir ne visai taisyklingas, bet gražus lietuviškas žodis sklido nuo Punsko, Smalėnų, vėliau Seinų, Žagarių, Vidugirių bažnyčių altorių. Vis dėlto pagrindinis lituanistikos puoselėtojos vaidmuo atitenka lietuviškai mokyklai, ir visos reformos ar kiti administraciniai sprendimai, mažinantys mokyklų tinklą ar jų organizacinį lygį, tiesiogiai griauna lituanistinį darbą ir naikina lietuvybę, kuriai ir šiaip svetimoje valstybėje kyla visokių pavojų. Toks griovimas, deja, įvyko ir šiais metais, kai vėl buvo uždarytos dėl ekonominių priežasčių dvi grynai lietuviškos kaimo mokyklos. Dabar Seinijoje jau tik trys mokyklos lietuvių dėstomąja kalba. Kaimuose dingsta paskutiniai švietimo židiniai.

Kalbant apie lituanistiką Punsko ir Seinų krašte būtina bent paminėti labiausiai jai nusipelniusius žmones, veikliausius lietuvių kalbos mokytojus, kurie dažnai atliko ir atlieka ne tik šio dalyko dėstytojo vaidmenį, bet taip pat metodininko, vadovėlių, programų autoriaus, kultūrinių renginių organizatoriaus, visuomenininko. Toks žmogus buvo pirmasis išsilavinęs mūsų krašto lituanistas, jau minėtas Jonas Stoskeliūnas, baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Šiemet buvo minimos šio mokytojo 100-osios gimimo metinės. Jeigu ne jis, vargu ar iš viso būtų suorganizuotas tokio lygmens tautinis švietimas su vidurine mokykla. Jis buvo ir programų, vadovėlių, grožinės literatūros kūrinių, mokslinių straipsnių autorius, palaikęs ryšius su Lietuvos ir Vakarų pasaulio lituanistais. Iš jau išėjusių į užtarnautą pensiją lituanistų būtina paminėti pirmosios Punsko licėjaus laidos absolventus Danutę Grabauskaitę-Pečiulienę ir Algį Uzdilą, kuriems buvo suteikta galimybė baigti lituanistiką Vilniaus universitete ir iš karto grįžus įsidarbinti savo krašto mokyklose, kur taip trūko išsilavinusių lietuvių kalbos mokytojų. Danutė Pečiulienė, įsidarbinusi licėjuje, mokėjo sudominti mokinius savo dalyku, mokė analizuoti lietuvių literatūros kūrinius, puikiai išsiversdama be klasių kovos ideologijos, kuri tuomet buvo privaloma Lietuvos mokyklose ir universitetuose. Algis Uzdila, be tiesioginių lietuvių kalbos mokytojo pareigų, dirbo stilistu „Aušroje“, organizavo įvairius kultūrinius bei visuomeninius renginius. Iš jau išėjusiųjų anapilin reiktų paminėti kvalifikuotą lietuvių kalbos mokytoją, atvykusį iš Lietuvos, Joną Karčiauską. Nesunku pastebėti, kad pagal mokyklų skaičių anuomet lituanistų buvo tikrai per mažai ir lietuvių kalbos kaimo mokyklose mokė nekvalifikuoti mokytojai (specialistų su aukštuoju išsilavinimu trūko taip pat kitiems dalykams mokyti, dar 1980–1990 m. dauguma Seinų krašto kaimo mokyklų mokytojų turėjo tik vidurinįjį išsilavinimą, kiek geriau buvo Punsko krašte). Pirmieji lietuvių kalbos mokytojai naujai įkurtose mokyklose dažnai neturėjo jokio išsilavinimo, buvo paprasti ūkininkai. Šiai problemai spręsti 1952 m. Varšuvoje buvo suorganizuoti lietuvių kalbos mokytojams kursai, vadovaujami kalbininko J. Otrembskio (J. Otrębski), kuriuose dalyvavo apie 10 mūsų krašto žmonių. Vėliau visą lituanistinę kvalifikaciją galėjo įsigyti Punsko licėjaus absolventai – nuo 1978-ųjų kasmet pradėta skirti po dvi stipendijas studijuojantiems lituanistiką Vilniaus universitete. Nepriklausomybės laikais studijos Lietuvos universitetuose tapo nevaržomos, ir lituanistų jau nuo gana seniai yra pakankamai. Jie dirba ne tik mokyklose, bet taip pat vertėjauja, dirba publicistinį, kultūrinį darbą, kai kas išvykęs į užsienį.

Tik trumpai paminėsiu, su kokiomis problemomis susiduriame mes, lituanistai, dirbę ir dirbantys Lenkijos mokyklose. Pirmiausia mokytojai patys turi sudaryti mokymo programą, kuri atitiktų švietimo sistemos reikalavimus (šiuo metu vadinamuosius programinius pagrindus) ir kurią, išvertus į lenkų kalbą, patvirtintų Švietimo ministerija. Tokių programų, suskaičiavus visus mokymo etapus su licėjumi, gaunamos keturios. Kadangi Lenkijoje ne rečiau kaip kas 10 metų vykdomos švietimo reformos, mokytojų lituanistų grupės programų prirašė jau nemažai. Mums netinka taip pat Lietuvoje išleisti vadovėliai. Licėjuje iš dalies panaudojama vadovėlius, leistus Lietuvoje, tik pastaruoju metu, bendradarbiaujant su Lietuvos specialistais, „Aušros“ leidykla išleido vadovėlių kalbos mokymui. Pagrindinės mokyklos ir gimnazijos mokiniams rašo vadovėlius mūsų lituanistai ir pradinio mokymo specialistai. Šiuo metu lituanisti-niam ugdymui daugiausia jų sukūrė turbūt Elena Degutienė ir Gražina Karaneckienė. Kadangi nuolat Lenkijos švietimo ministerijai trūksta lėšų, dažnai tenka mokyti pagal naują programą iš jau neaktualių vadovėlių. Lietuvių kalbos mokytojai neturi taip pat tokių mokymo priemonių, kaip, pavyzdžiui, lenkų kalbos mokytojai. Tiesa, po 1999 metų reformos kai kurioms klasėms mūsų mokytojai paruošė metodikos vadovėlius, bet kol jie buvo išleisti, priartėjo nauja švietimo reforma. Apie vadovėlių ir mokymo priemonių problemą galima kalbėti labai daug. Norėčiau tik informuoti, jei ne visi žino, kad pradedant nuo ketvirtos klasės kitų lietuviškai dėstomų dalykų mokytojai ir mokiniai naudojasi tik lenkiškais vadovėliais, o iki 1999 m. taip buvo ir su I–III klasėmis. „Aušros“ leidykla išleido jau po 2000 m. kiekvienam dalykui pačių mokytojų sudarytus terminų žodynėlius, kad kiek palengvėtų darbas, tačiau tai vis tiek didelis iššūkis, ypač gamtos dalykų mokytojams, kur terminijos labai daug. Aišku, naudojimasis lenkiškais vadovėliais turi neigiamą poveikį lituanistinio ugdymo lygiui, tačiau galbūt kiek prisideda prie mąstymo ugdymo ir suteikia galimybę mokslus tęsti Lenkijoje.

Bendrinės kalbos mokėjimo lygiui neigiamą poveikį turi taip pat tai, kad gyvename lenkiškoje aplinkoje: parduotuvėse buities, technikos prekės įvardintos tik lenkų kalba, ligoninėse, paslaugų sferoje, biuruose irgi tik ta kalba vartojama. Prieš

1990-uosius bendravimas su tautos kamienu, tuo pačiu ryšys su taisyklinga gimtąja kalba, buvo bemaž neįmanomas – kasdienė kalba užsiteršė barbarizmais, kuriuos išrauti labai sunku. Taisyklingos bendrinės kalbos išmokyti trukdo ir tai, kad vaikai namuose ir savo artimiausioje aplinkoje girdi ir vartoja tik tarmę. Aišku, tarmė – tai didelis mūsų turtas, kurio nesinorėtų prarasti, tačiau ji trukdo mokant tiek tarties, tiek rašybos.

Baigdama norėčiau pabrėžti, kad formuojant krašto tapatybę, ypač mūsų atveju, kai norima išugdyti tautiškai susipratusią lietuvių visuomenę, svarbiausią vaidmenį atlieka lietuviškas švietimas, ir tik mokyklose lietuvių dėstomąja kalba, geriausiai vienkalbėse. Iš savo patirties puikiai žinau, kad lietuvių kalbos tik kaip dalyko mokymas neatlieka savo vaidmens. Kažkiek padirbusi Punsko mokyklų komplekse 1986 m. perėjau į Krasnagrūdos mokyklą, kur lietuvių kalbos tuo metu buvo mokoma tik kaip dalyko. Nors absoliuti vaikų dauguma buvo iš grynai lietuviškų šeimų, jų gimtosios kalbos mokėjimo lygis, palyginti su punskiečių, buvo labai žemas, ir sunku buvo ką nors nuveikti per tik papildomas, neprivalomas pamokas. Ypač jaunimas, bendraudamas tarpusavy, griebiasi tos kalbos, kuria lengviau sugeba išreikšti mintis, pavadinti daiktus. Šitaip visai užmiršta gimtąją kalbą. Lituanistinio švietimo trūkumas mokyklose lygus nutautėjimui.

Janina Macukonienė, „Aušra“, 2013/20

 

Komentavimas negalimas.