Lietuviškais Prūsijos takais (5)

(Tęsinys)

Paskutinę dieną šiame krašte praleidau pačiam Karaliaučiaus mieste tarp vietinių lietuvių. Prie mūsų kompanijos prisidėjo Algimantas Savickis, tarpkarinio Lietuvos diplomato Jurgio Savickio brolio sūnus. Algimantas irgi iš Sibiran tremtos šeimos, išgyvenęs Karaliaučiuje beveik 50 metų, čia buvęs lietuvių bendruomenės pirmininkas.

Buvome numatę susitikimą su vietiniu verslininku Vytautu viename iš jo restoranų. Jis gimęs Kazachstane, kur jo tėvas buvo ištremtas. Sako, kad jis ten praturtėjo, gaudamas prekių iš Afganistano, ir paskui persikėlė čia. Jis yra Kaliningrado srities Dūmos deputatas. Lietuviškai nemoka, bet lietuvių veiklą yra finansiškai rėmęs. Tačiau nesulaukėme jo. Atvyko vienas iš jo asmens sargybinių pasakyti, kad verslininkas vėluos. Neturėjau laiko laukti, o su sargybiniu bendra kalba nesirišo – maniau, kad sveikindamasis sutriuškins mano ranką. Aiškiai norėjo, kad suprasčiau, su kuo turiu reikalą.

Užvažiavome į Kaliningrado Lietuvos konsulatą pasikalbėti su Romanu Senapėdžiu, konsulato kultūros atašė. (Po savaitės aš jį sutikau Vilniuje, Tauro kalne, „blusų turguje”, kur įsigijau keletą senų knygų.) Paskui užsukome į Karaliaučiaus policijos ligoninę paviešėti pas ligoninės administratorių kėdainiškį Algirdą Jodenį. Jis tuojau nusivedė mus į ligoninės rūsį, kur įrengta pirtis, dušai ir gražus svečių kambarys. Algirdas, veiklus lietuvių bendruomenės narys, priklauso lietuvių vyrų ansambliui. Užklausiau: „Ta pirtis su visais įrengimais tai ligoniams?” Atsakė: “Kartais leidžiame ir jiems.” Prisėdus svečių kambaryje šalia pirties, Algirdas atkimšo butelį. Pasikalbėdami dar klausėmės apie jo nuotykius iš karo tarnybos laikų. Anekdotai įdomesni negu kareivio Šveiko.

Iš policininkų pirties gerai nusiteikę važiavome į Šv. Šeimos katalikų bažnyčią mišioms. Buvo trečiadienio vakaras, susirinko šiek tiek daugiau nei 20 žmonių. Sekmadieniais, sako, būna 150 ir daugiau. Po mišių nuėjome į parapijos salę. Keletas pranešimų, paskui pabendravimas prie kavutės. Susipažinau su vienu kitu, tarp jų su Vinco Mykolaičio-Putino brolio dukra, kuri irgi jau daug metų čia šeimą sukūrus gyvena.

Vakarą užbaigė Karaliaučiaus lietuvių vyrų ansamblis, žemaitiškai pavadintas “Penki vaikee”. Ansamblio dainom vadovavo ir akordeonu pritarė Algirdas Karmilavičius, o kitas Algirdas (“kareivis Šveikas”) mušė būgną. Ypatingą įspūdį man padarė ansamblio sudainuotos “Yra šalis” ir “Tremtinių daina”. Ansamblis praeitais metais atšventė savo 10 metų jubiliejų, dalyvauja Vilniuje lietuvių dainų ir kitose šventėse, apdovanotas medaliais Lietuvoje ir Rusijoje.

Ketvirtadienį išvažiuodamas buvau žadėjęs pervažiuoti Kaliningrado pajūriu, bet diena buvo lietinga, tai traukėme tiesiu keliu atgal į Lietuvą.

* * *

Neteko man sutikti nei vieno senbuvio mažlietuvio. Po Antrojo pasaulinio karo jie, kaip ir mes, kiti lietuviai, tapo išsklaidyti po pasaulį. Čikagoje veikia Mažosios Lietuvos fondas išeivijoje, kuris tarp kitų darbų neseniai išleido keturių tomų labai vertingą “Mažosios Lietuvos enciklopediją”. Dažnos mažlietuvių pavardės baigiasi galūne -at arba -eit. Pvz., roko muzikos grupės “Steppenwolf” pagrindinio dainininko John Kay, gimusio Tilžėje, tikra pavardė yra Joachim Fritz Krauledat (Krauledaitis). Berlyno meras Klaus Wowereit (Voveraitis) irgi mažlietuvių kilmės. Kitaip pasižymėjęs mažlietuvis buvo Alfred Naujocks (Naujokas), buvęs vokiečių SS majoras, kuris 1939 metais vadovavo vienam vokiečių būriui puolant Vokietijoje prie Lenkijos pasienio radijo stotį. Šį puolimą Hitleris “priskyrė” lenkams ir panaudojo kaip pretekstą užimti Lenkiją bei pradėti Antrąjį pasaulinį karą.

Šio krašto dabartiniai lietuviai, daugiausia atvykę po Antrojo pasaulinio karo, didžiuma sukūrė mišrias šeimas. Algirdas Karmilavičius, Rėzos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas Valdas Ryžkovas, Karaliaučiaus lietuvių kalbos mokytojų sąjunga ir kiti Karaliaučiaus krašto lietuviai atlieka šaunų lietuvybės darbą, bet ateities kelias nedžiuginantis.

Senieji prūsai buvo lietuviams gimininga baltų gentis. Po paskutinės kryžiuočių pergalės XIII a. prūsai tapo vokiečių pavergtais baudžiauninkais. Po Didžiojo badmečio ir maro (1708-1710) ir po vokiečių kolonizavimo prūsų kilmės žmonės dar sudarė maždaug 50% krašto gyventojų. Vėlesni Prūsijos gyventojai, vadinami Mažosios Lietuvos „mažlietuviais”, lietuvių ir sulietuvėjusių prūsų palikuonys, nors politiniu, tikybiniu ir kultūriniu atžvilgiu daug metų atskirti nuo Didžiosios Lietuvos, daugiau negu proporcingai prisidėjo prie šiandieninės lietuvių tautos sąmonės.

Būtų gaila, kad šis kraštas, lietuvių tautai ir kultūrai tiek daug davęs, liktų be lietuviškumo žymių. Nors vokiečiai keisdavo lietuviškus vietovardžius, bet vis tiek palikdavo žodžio lietuvišką šaknį, tik pridėdavo vokišką galūnę. Lietuvių Tilžė tapo vokiečių Tilsit, Gumbinė – Gumbinnen, ir panašiai. O kas atpažins, kad dabartinis rusų Sovietsk – tai buvusi lietuviška Tilžė, o Gusev yra buvusi Gumbinė?

Pažvelkime į paprastą statistiką. 1970 metais Karaliaučiaus krašte iš 700.000 visų gyventojų 80.000 buvo lietuviai. 1980 m. lietuvių jau tik 40.000, o 1990 m. apie 20.000. Per paskutinį gyventojų surašymą iš ne viso milijono gyventojų lietuvių rasta mažiau negu 14.000. Kai susitikdavau su mažesne ar didesne grupe Karaliaučiaus lietuvių, tai išskyrus Algirdą Karmilavičių ir Valdą Ryžkovą, dažniausiai aš buvau jauniausias, o man jau 70 metų. Po Antrojo karo atvykusiųjų gretos retėja, o jų vaikai nutautėja. Jeigu kas nors rimtai nepasikeis, aišku, kokią statistiką pamatysime dar po dešimties metų.

(Pabaiga)

Donatas Januta

 

vienas komentaras Lietuviškais Prūsijos takais (5);

  1. Lietuvis iš Vilniaus sako:

    ačiū … yra apie ką pamąstyt ..