Lietuviškais Prūsijos takais (2)

(Tęsinys)

Pagrindiniai keliai iš Lietuvos į Prūsiją veda arba per Pagėgius į Tilžę (dabar Sovietsk), arba per Kybartus į Eitkūnus (dabar Černyševskoje). Bet pereiti tuos pasienio punktus kartais trunka keturias, šešias ir daugiau valandų. Sako, kad eiles sudaro ne tik krovininiai sunkvežimiai, bet ir kontrabandininkai – Prūsijoje benzinas ir alkoholis kainuoja per pusę pigiau negu Lietuvoje, o cigarečių kainų skirtumas dar didesnis. Ne viena šeima iš to pragyvena.

Todėl aš su vairuotoju ir vertėju Marijumi Pakštu patraukėme kitais keliais į Neringą. Pravažiavę Nidą privažiavome prie Lietuvos ir Rusijos sienos. (Mes, čikagiškiai, kadaise puotavome ir šokome Marijaus dėdės Balio Pakšto orkestrui grojant Lietuvių auditorijoje ir kitose pokylių salėse.)

Per abiejų valstybių kontrolės ir muitinės punktus pereiti reikėjo maždaug valandos. Bet ir čia be kontrabandininkų neapsieita. Neseniai byla buvo iškelta lietuviui, kuris neteisėtai deklaravo gyvenamąją vietą Neringoje, kad galėtų be eilės ir be mokesčių naudotis keltu iš Klaipėdos į Neringą. Pasirodo, jis per 299 dienas kėlėsi 430 kartų, ir tiek pat kartų kirto Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities sieną. Vyrukas teisinosi, kad ten turi merginą, kurią dažnai lanko. Lietuvos pareigūnai juokėsi, klausdami, ar jo mergina gyvena Kaliningrado pasienio degalinėje.

Karaliaučiuje neapsieisi be vertėjo – be rusų kalbos, išskyrus vieną kitą miesto viešbutį. Bet ir ten gal rasi ką nors kalbant lenkiškai ar vokiškai, o angliškai tai gali ir su žiburiu ieškoti. Be Marijaus ir kelių Karaliaučiaus lietuvių vertėjavimo būčiau pražuvęs.

Važiuojant Karaliaučiaus (Kaliningrado) miesto link – laukai, gražiausi laukai. Žemė derlinga, bet retai kur dirbama, daugiausia užžėlus pievomis. Sako, kad ši žemė išmaitindavo visą Vokietiją. Dabar kraštas nepajėgia nei savo gyventojų išmaitinti. Maždaug 70% maisto yra importuojama, daugiausia iš gretimos Lenkijos (kodėl ne iš Lietuvos?).

Marijui vairuojant, pasiekėme Karaliaučiaus (Kaliningrado) miestą vidurdienį. Pats miesto centras buvo sunaikintas per vieną 1944 metų rugpjūčio naktį. 200 britų bombonešių išmetė beveik 500 tonų bombų ir sunaikino vokiečių vermachto 50 divizijų bazę, kartu sunaikindami vieną iš gražiausių Europos senamiesčių. Karaliaučius buvęs didelis komercinis centras ir judrus uostas, dar prieš 300 metų, gyventojų skaičiumi buvo dvigubai didesnis už Berlyną.

Miesto pakraščiai nukentėjo mažiau, yra išlikę vokiečių laikų rajonai. Apsistojau “Chaika” viešbutyje, vokiečių statytame 1927 metais. Jaukus, keturių aukštų, maždaug po 10 kambarių kiekviename aukšte, skirtas ne turistams, bet “biznesmenams”. Apylinkėje gyvenamieji namai daugiausia trijų ar keturių aukštų, nuo keturių ligi aštuonių butų, tarpkario vokiečių statybos. Gatvės apsodintos liepomis ir kaštonais. Žalia. Ramu. Viskas labai primena kai kurias Kauno gatves. Sprendžiant iš to, kiek “Mercedes”, “BMW” ir panašių mašinų, šio rajono gyventojai yra aukštesnės, sakykime, vidutiniosios klasės – jeigu iš viso galima kalbėti apie kokią vidutiniąją klasę tokiam krašte.

Pačiam mieste lietuviškųjų žymių labai mažai, išskyrus tai, kad “Švyturys” ir “Utenos alus” randami visur. Yra išlikus kryžiuočių laikų miesto gynybinės sienos dalis, vadinama “Litovskij val” (Lietuvių pylimas), nes toje pusėje esanti Lietuva. Pylimas buvo skirtas gintis nuo lietuvių. Likę ir gynybinės sienos buvusių vartų. “Karališkieji” vartai, anksčiau vadinti Gumbinės vartais, nes pro juos vedė kelias į Gumbinę, paversti muziejumi. Muziejuje išvardinti (su kiekvieno portretu) Vytautas, Jogaila, Donelaitis, Mažvydas, Napoleonas ir kiti garsūs žmonės, kurie pro tuos vartus ar tuo keliu yra ėję. Netolimam Tepliuvos miestelyje, kur Vytautas nevisiškai savo noru buvo kryžiuočių svečias, išlikusioje pilyje ir dabar veikia kalėjimas.

Karaliaučiaus miesto centre 1945 m. sovietų Pergalės paminklas puoštas skulptoriaus Juozo Mikėno Raudonosios armijos kariais. Bet nebūtina važiuoti į Karaliaučių, nes galite pamatyti sovietines Mikėno statulas ant Vilniaus Žaliojo tilto. Rodos, ir tas Cvirka, kuris dar stovi Vilniuje, irgi Mikėno kūryba. (Nesuprantu, kodėl vilniečiai vis dar skriaudžia Petrą Cvirką ir Liudą Girą. Visi kiti jų “chebros” bendražygiai jau seniai kartu linksminasi Grūto parke, o šitie du žiemą vasarą tebestovi Vilniuje vieniši lyg našlaičiai.)

Karaliaučiuje apžiūrėjome atstatytą Katedrą, kurios viename bokšte yra Imanuelio Kanto muziejus, o pats Kantas palaidotas šalia šventovės. Katedra naudojama kaip koncertų salė. Sovietai po Antrojo karo nušlavė viską, kas buvo vokiška. Visus vardus pakeitė. Paliko tik vienintelį Kantą, nes Kanto filosofija laikoma buvus Markso (Karlo, ne Groucho) filosofijos pirmtakė. Marijus Pakštas pabaigoje dienos su šypsena išsitarė: “Suprantu. Karaliaučiuje yra kokie šeši paminklai, ir penki iš jų yra Kantui.”

(Bus daugiau)

Donatas Januta

 

Komentavimas negalimas.