Lietuviškais Prūsijos takais (1)

Prie švento kryžiaus,

kuris jus mokė mylėti ir gailėtis,

sakykit: kuo nusikalto ši tauta,

kuri netroško aukso ir užkariavimų,

bet ąžuolynų tyliame pavėsyje

garbino tik savus dievus?

Dėl ko jūs, plienu šarvuoti, ėjote į jų kraštus

užgrobti jų laukus, naikinti jų šventyklas bei namus?

 

Šiais žodžiais Liudvikas Gediminas Martynas Rėza (1776-1840) kaltino vokiečius kryžiuočius, kurie prisidengę neva krikščionybės skleidimu sunaikino prūsų tautą. Rėza (rašęsis Rhesa) gimęs Prūsijos lietuvių žvejų šeimoje, evangelikų liuteronų kunigas, poetas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, pirmą kartą išspausdinęs Kristijono Donelaičio poemą „Metai”.

Prūsija, arba Mažoji Lietuva, buvo karaliaus Mindaugo valdomos Lietuvos dalis. Kryžiuočiai pradėjo prūsų kraštą pulti 1230 metais. Per 30 metų užkariavo ir valdė beveik visą Prūsiją. Tačiau 1259 metais žemaičiai smarkiai sumušė vokiečių riterius prie Skuodo. Metais vėliau žemaičiai kartu su lietuviais prie Durbės ežero visiškai sutriuškino didelę jų kariuomenę. Durbės mūšio pergalė paskatino Didįjį prūsų sukilimą, kuris tęsėsi keturiolika metų, 1260-1274.

Per sukilimo pirmus dešimt metų, lietuvių ir jotvingių padedami, prūsai buvo atkariavę didelę dalį savo krašto. Atrodė, kad jie galutinai sumuš kryžiuočius ir išsivaduos visam laikui. Gal ir šiandienis prūsų likimas būtų kitoks, jeigu Lietuvoje Daumantas Treniotai padedant nebūtų nužudęs Mindaugo, nes po to kilęs Lietuvos valdovų beveik civilinis tarpusavio karas ardė jų veiklumą ir silpnino pagalbą prūsams. (Žinoma, pasisavinti Daumanto žmoną Mindaugui irgi nereikėjo.)

1272 metais popiežius paskelbė naują kryžiaus karą prieš prūsus ir naujų karžygių iš Vakarų Europos antplūdis pakeitė padėtį. Prūsai buvo nugalėti. Manoma, kad 1939 metais prūsų palikuonių galėjo būti dar apie 1 milijoną iš 2,5 milijono visų Karaliaučiaus krašto gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo sovietai išvarė visus likusius gyventojus, pavadino šį kraštą Kaliningrado sritimi, apgyvendino rusais ir didžiumą krašto pavertė karine baze.

1968 metais mano giminaitis Vytas iš Vilniaus su Raudonosios armijos daliniais buvo čia pašauktas manevrams. Manevravo, manevravo. Tankais jie arė ir arė šiuos Prūsijos laukus. Po kiek laiko visus susodino į tankus ir sunkvežimius. Nekantriai laukė, koks ateis iš Maskvos nurodymas: jeigu suks į kairę, važiuos namo, jeigu į dešinę… Pasuko dešinėn. Taip iš Įsručio (dabar Černiachovsk) per Lenkiją, per Danzigą, Vytas – ne vienintelis lietuvaitis – vyko Čekoslovakijos vaduoti. Šiandien juokais pasakoja apie tą iškylą – apie pusę tankų ir sunkvežimių pakeliui išvirto į griovius arba sugedo. Nebuvo kam ar kuo jų taisyti. Bet karių žygiavo tokia didelė masė, kad vis tiek užtenkamai sovietinių likučių pasiekė Prahą ir „išvadavo” Čekoslovakiją.

Aš kaip tik tą 1968 metų vasarą buvau baigęs teisės mokslus ir iškeliavau Europon. Dėl to, kad buvo atsiskleidęs Prahos pavasaris, žadėjau aplankyti ir Čekoslovakiją, iš kur kilęs vienas iš mano prosenelių. Bet ką gi, Vytas užbėgo man už akių su savo tanku ir neįsileido. Dabar jis man aiškinasi: „Nežinojau, kad ten tu. Maniau, kad tik dar vienas eilinis kapitalistas.”

Šių metų mano kelionė į Prūsiją (Mažąją Lietuvą, dabar Rusijai priklausančią Kaliningrado sritį – Karaliaučiaus kraštą) prasidėjo San Francisko Rusijos konsulate vizos prašymu. Įėjęs į konsulato didelį kambarį radau minią žmonių: vieni sėdi kėdėse pašonėje, keli stovi prie aptarnavimo langelio, bet dauguma stovinėja, šnekučiuojasi lyg turguje. Kažkoks žmogelis priėjo prie manęs ir užkalbino rusiškai. Aš rusiškai – nė žodžio. Maniau, kad jis konsulato tarnautojas, tad kaip man čia reikės susikalbėti? Pasirodo, jis, kaip ir aš, atėjo vizos, ir nori tik pasiskolinti mano plunksną, nes neturi kuo užpildyti anketą.

Angliškai kreipiausi į minią, klausdamas, ar čia yra kokia eilė. Kažkas atsiliepė; „Mes visi esame eilėje”. Nematau nei eilės pradžios, nei galo, nei iš viso jokios eilės. Taigi sovietinė tvarka čia dar žydėte žydi. Užklausiau, kiek maždaug čia reikia laukti. Jaunas vyrukas atsakė: gal kelias valandas, gal pusdienį, gal ilgiau. Ir paskui po dviejų savaičių maždaug tiek pat, kai grįši pasiimti savo vizos.

Nei aš turiu tiek laiko, nei tiek noro. Be to, nuo Vokietijos pokarinių DP lagerių laikų turiu beveik fobiją iš viso eilėse ilgai stovėti. Susiradau paslaugų firmą, kuri padeda Rusijos ir kitų kraštų vizas gauti, ir pavedžiau jiems tą darbą. Jie net patarė man, kaip užpildyti Rusijos anketoje visus 36 klausimus. (Kažin kiek žmonių atsako „taip” į klausimą: „Ar kada nors esi mėginęs išgauti Rusijos vizą su suklastotais dokumentais?”)

(Bus daugiau)

Donatas Januta

 

Komentavimas negalimas.