Petras Maksimavičius. „Lietuviai“

Baigiantis 2013 metams Lenkijos Seimo užsakymu buvo parengta ir išleista 226 psl. knyga „Lietuviai“. Tai ne pirmas Lenkijos Seimo leidinys apie Lenkijos tautines mažumas. Ligi šiol jau išleistos knygos apie Lenkijoje gyvenančius baltarusius, čekus, lemkus bei karaimus.

litwinKnyga padalinta į tris dalis. Pirmoje rašoma apie lietuvius Lenkijoje, t. y. apie jų organizacinę struktūrą, skaičių, švietimą, lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime, kultūrą, pastangas atgauti lietuviškas pamaldas Seinuose. Antra dalis pavadinta „Lenkai ir lietuviai“. Čia daugiausia dėmesio skiriama ne lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiams (kaip sako pavadinimas), bet Lietuvos lenkams ir Lietuvos valstybės politikai jų atžvilgiu aptarti. Trečioje knygos dalyje daugiausia rašoma apie lietuvių ir lenkų konflikto XX a. pradžioje genezę, kultūros paveldą, nesutarimus dėl jo įamžinimo bei lenkų požiūrį į lietuvius prisimenant Antrojo pasaulinio karo metą.

Skaitant knygą susidaro dvejopas įspūdis. Dalis straipsnių autorių, ypač gerai mums pažįstami istorikai prof. Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), Kšištofas Tarka (Krzysztof Tarka) arba Agnieška Novakovska (Agnieszka Nowakowska), stengėsi paisyti istoriko darbo taisyklių ir „nepykti ant istorijos“. Jie profesionaliai ir įdomiai skaitytojams pristatė Lenkijos lietuvių praeitį ir dabartį. Kitiems straipsnių autoriams, bent mano įsitikinimu, sekėsi prasčiau.

Knygos įvade dr. Lechas M. Nijakovskis (Lech M. Nijakowski), nuolatinis Lenkijos Seimo Tautinių mažumų komisijos patarėjas, pristatydamas leidinį apie Lenkijos lietuvius, susigundė aptarti Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių formavimąsi ir skirtingą abiejose šalyse šio proceso vertinimą. Kalbėdamas apie 1922 m. „Vidurio Lietuvos“ ir Vilniaus prijungimą prie Lenkijos pažymėjo: „Tai, kas lenkams reiškia lenkiškų Žečpospolitos žemių atgavimą, lietuviai laiko imperialistiniu užgrobimu ir naudoja propagandai“. Kitoje vietoje pabrėžia, kad per Antrąjį pasaulinį karą „Lietuva trumpą laiką buvo drauge su kitomis valstybėmis, kurios okupavo II Žečpospolitos žemes“. Vėliau L. M. Nijakovskis cituoja 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutarties nuostatus ir… konstatuoja, kad Lietuvos lenkai negali naudotis daugeliu teisių, kuriomis naudojasi Lenkijos lietuviai. Tiesa, autorius patikina skaitytojus, kad dėl šios priežasties Lenkijos lietuviai negali tapti Vilniaus politikos įkaitais ir Lenkijos valstybė už tai jų nebaus. Tačiau perskaičius knygos įvadą susidaro įspūdis, kad kai kur autorius savo išvedžiojimuose prieštarauja pats sau. Vėliau tai patvirtina ir dalis kitų autorių, kurie ne tik manipuliuoja faktais, bet taip pat Lenkijos lietuviams skirtoje knygoje daugiau dėmesio skiria Lietuvos lenkų tautinei mažumai ir Lietuvos politikos jos atžvilgiu vertinimui.

Vis dėlto knygoje taip pat nemažai įdomių ir, mano manymu, objektyvių vertinimų, daug naujos faktografinės medžiagos, pvz., apie Lenkijos saugumo pastangas paveikti Punsko parapijos kleboną kun. I. Dzermeiką. Galima rasti taip pat savaip interpretuojamų faktų arba net bandymų įtvirtinti visai naują požiūrį į kai kuriuos reiškinius. Pavyzdžiui, teiginys „ginčai dėl Lietuvos karių paminklo Berznyke“ visiškai iškreipia nesutarimų Berznyke esmę. Sunku patikėti, kad profesionalus tyrinėtojas, kuris domisi šiais klausimais, nesuvoktų, kas ten vyksta. Įdomus taip pat vertinimas, kad lietuviai pernelyg aktyviai siekia įamžinti kultūros paveldą Seinuose ir taip nori parodyti savo dominavimą mieste, todėl vietos lenkų pasipriešinimas tokiems užmojams susijęs su noru neleisti iškreipti krašto tautinės sudėties vaizdo. Taigi suponuojama nuomonė, kad lietuvių kultūros paveldo Seinuose išsaugojimo blokavimas visiškai pateisinamas.

Vienas žinomiausių Lenkijos lietuvių bei Lietuvos ir Lenkijos santykių tyrinėtojų prof. K. Tarka, besiremdamas įvairiais šaltiniais, knygoje aptarė Lenkijos lietuvių statistikos duomenis po Antrojo pasaulinio karo bei lietuvių švietimo sistemos formavimąsi ir dabartinę būklę. Tai labai vertingi straipsniai, kadangi autorius kruopščiai analizuoja statistikos duomenis, cituoja skirtingus šaltinius ir įvairių autorių išvadas. Tačiau kalbant apie lietuvių švietimo dabartinę padėtį jau kurį laiką vyrauja daugiausia politikų peršama nuomonė apie sukurtą itin palankų tautinėms mažumoms švietimo modelį, gerą įstatyminę bazę, neblogą finansavimą. Mano manymu, pristigo platesnio požiūrio ir išvadų dėl dabartinės lietuvių švietimo būklės. Juk konstatavimas fakto, kad Seinuose 2005 m. pradėjo veikti, kaip profesorius mini, „nevalstybinė“ „Žiburio“ mokykla, gali reikšti palankią įstatyminę bazę bei lietuvių tautinės mažumos gebėjimą rūpintis savo reikalais, kita vertus – lietuvių desperatišką žingsnį (matant valstybės pasyvumą ir nusiteikimą) padėti uždaromų lietuviškų mokyklų mokiniams tęsti mokslą gimtąja kalba. Juk „Žiburio“ mokyklos atsiradimą Seinuose lėmė konkrečios aplinkybės, o ne lietuvių tautinės mažumos lyderių kaprizai ar neturėjimas ką veikti.

Sociologė Katažina Voiciechovska (Katarzyna Wojciechowska) aptarė lietuvių meno ir kultūros matomumą Palenkėje. Autorė stengėsi skaitytojui pristatyti istorines aplinkybes, kurių dėka Seinuose XX a. pradžioje susiformavo stiprus lietuvių kultūros centras. Pasak jos, istorinė atmintis lemia kai kurias šiandienes problemas, kurios neleidžia susitarti dėl Seinų kultūros paveldo įamžinimo. Esminis klausimas – kurios tautos kultūros paveldas bus labiau eksponuojamas ir dominuos mieste. „Bandymai „išstumti“ paminklą (vysk. A. Baranauskui – aut.) iš (miesto – aut.) centro patvirtina siekius išsaugoti vienareikšmiai lenkišką miesto veidą, kurį dešimtmečiais kūrė lenkai“, – konstatuoja autorė. Jos nuomone, lietuvių kultūros paveldas neatsispindi regioninių institucijų veikloje. Matomas siekis lietuvių kultūrą „išstumti“ į Punską, kurio istorija nebuvo tokia komplikuota kaip Seinų. Autorė taip pat atkreipia dėmesį į vietos žiniasklaidą, kuri labai silpnai nušviečia svarbius lietuvių kultūrinius įvykius. Tas pats pasakytina apie lietuvių radijo ir televizijos laidas, kurios rengiamos Balstogėje. Pasak jos, dėl laidų trukmės, techninių kliūčių šios laidos netapo svarbia diskusijų apie lietuvių kultūrą, paveldą (viso regiono kontekste) vieta.

Straipsnius, beveik visiškai nesusijusius su Lenkijos lietuvių istorija arba dabartine padėtimi, paskelbė prof. Marcelis Kosmanas (Marceli Kosman) ir prof. Cezaris Žolendovskis (Cezary Żołędowski). Pirmasis dėmesį sutelkė į tarpukariu Vilniuje veikusio St. Batoro universiteto profesorių tyrimus ir jų indėlį į istorijos mokslo plėtrą Lenkijoje. Antrasis analizuoja Lietuvos lenkų padėtį ir Lietuvos politiką jų atžvilgiu. Profesoriaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš kitų autorių darbų, kadangi jis nevengia atvirai kaltinti tiek Lietuvos politikų, tiek jos mokslo atstovų. Jau pradžioje pažymi, kad Lietuvos istoriografijoje formuojama Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių versija labiausiai ir apsunkina tuos santykius. Autorius teigia, jog lietuviai, su kuriais geriau elgėsi tiek naciai, tiek sovietai, dalyvavo vykdant etninius valymus ir naikinant lenkus. Jo teigimu, Lietuvos politinis elitas ir apskritai visuomenė neigiamai nusiteikę lenkų atžvilgiu, tuo tarpu Lenkijoje lietuvių ir lenkų (ypač praeities) tarpusavio santykiai idealizuojami, nesukelia neigiamų emocijų. Tiesa, autorius mini, kad kai kurių neigiamų vertinimų lietuviai susilaukia tik jų gyvenamojoje teritorijoje, Seinijoje. Pasak jo, tai lokalinio pobūdžio nesutarimai. „Lenkijoje nebuvo siekiama nutautinti lietuvių, buvo siekiama tik „valstybiškai asimiliuoti“, t. y. pasiekti, kad jie būtų politiškai lojalūs“, – teigia. Profesorius daug dėmesio skiria 1994 m. pasirašytai Lietuvos ir Lenkijos sutarčiai, ypač jos įrašams, susijusiems su tautinių mažumų klausimais. Vardija, kuriuos sutarties įrašus Lenkija „iki galo“ įgyvendino Lenkijos lietuvių atžvilgiu, ir, žinoma, kaltina Lietuvą sutarties įrašų neįgyvendinimu. Ypač neigiamai vertina lenkų padėtį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu: „Atakos, nukreiptos prieš lenkus, neapsiribojo vien publicistika ir švietimo sritimi. Daugėjo incidentų, brutalių reakcijų, nukreiptų prieš lenkų kalbos vartojimą viešosiose vietose, bei lenkų kultūros paminklų naikinimo atvejų.“ Pažymi, kad vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos vyriausybės sprendimų buvo (1991-09-04 d.) tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose įvedimas. „Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę juk net negalėjo būti jokių kalbų apie lenkų gyvenamų teritorijų autonomiją“, – tokio Lietuvos vyriausybės neadekvataus situacijai sprendimo diskriminacinį pobūdį nurodo autorius.

Toliau jis teigia, kad lyginant su Lietuva, lietuvių tautinė mažuma – tai tik lokalinė problema, todėl apie jos reikalus oficialiai nepasisako valstybės vadovai. Retkarčiais vietinio pobūdžio konfliktų kyla dėl to, kad žymi Seinijos gyventojų dalis nesutinka su čia gyvenančių lietuvių teisėmis ir siekiais pakeisti krašte etninį status quo. Autoriaus teigimu, žymi Seinijos gyventojų dalis priešinasi lietuvių iniciatyvoms įamžinti istorinius įvykius ir laiko tai noru pasisavinti Lietuvos ir Lenkijos pasienį. Kaip pavyzdį pateikia „lietuvių karių atminimo įamžinimo Berznyko kapinėse klausimą“. „Šis ne vienintelis pavyzdys rodo, kaip ilgalaikes ir dideles emocijas sukelia visi bandymai pakeisti tautinius simbolius Seinijoje. Tačiau verta pabrėžti, kad tai, skirtingai negu Lietuvoje, nesusiję su valdžios bandymais apriboti mažumos teises“, – apibendrina autorius.

Įdomią mintį knygoje išsakė sociologas Adamas Bobrikas (Adam Bobryk), kuris nagrinėjo lietuvių kultūros paveldo ir nesutarimų dėl jo įamžinimo klausimą. Vienoje savo išvadų pažymėjo, kad pernelyg didelė lietuviškų atminimo lentų ir paminklų koncentracija vienoje vietoje (Seinuose – aut.) gali iškreipti vaizdą ir formuoti neadekvačias išvadas dėl gyventojų tautinės sudėties ir istorinių įvykių interpretavimo. To, pasak jo, turbūt bijo vietos lenkų bendruomenė. Autorius, komentuodamas kiekvienais metais Berznyke vykstančias „Nemuno mūšio“ minėjimo iškilmes, cituoja istorikės Svietlanos Červonajos (Swietłana Czerwonnaja) nuomonę. Ji išreiškusi nusistebėjimą, kodėl iškilmių organizatoriams visiškai „nerūpi, ką jaučia vietos lietuviai“. Pasak jos, tai „provokacinis netaktas ir iššūkis“. Galima sutikti su A. Bobriko išvada, kad ginčai dėl lietuvių kultūros paveldo nekyla vien dėl skirtingo istorijos interpretavimo. Jo manymu, dalinai tam įtakos turi vis dar gyvuojantis įsitikinimas, kad Lenkija – tai homogeninė valstybė. Siūlymai įamžinti istorinį paveldą tą įsitikinimą griauna, o emocionalūs ginčai susiję ne tik su praeitimi, bet taip pat šiandiena ir ateities perspektyvomis.

Knygą „Lietuviai“ galima įsigyti (taip pat elektroniniu būdu) Lenkijos Seime (http://wydawnictwo.sejm.gov.pl/publikacje). Nepaisant kai kurių kontroversiškai skambančių išvadų ar įvairių istorinių faktų savotiško interpretavimo, tai įdomus leidinys. Jis iš dalies atspindi dabartinę Lenkijos lietuvių padėtį, bet visų pirma – šiuolaikinį Lenkijos požiūrį į ją bei parodo lietuvių bendruomenės vietą Lenkijos santykiuose su Lietuva.

 Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2014/01

Komentavimas negalimas.