Lietuva prieš 80 metų – pirmasis priimtas ultimatumas ir jo pamokos šiandien

[...] Kilus vienam iš daugelio pasienio konfliktų, žuvo Lenkijos pasienietis, todėl kovo 17 d. iš Lietuvos staigiai pareikalauta užmegzti diplomatinius santykius. Smetona pasitaręs su ministru Lozoraičiu ir kariuomenės vadu, tuomet jau brigados generolu Raštikiu, suprato, kad ultimatumą teks priimti. Kariuomenė viena pati nebuvo pasiruošusi kovai su gerokai didesne Lenkija, jai tam reikėjo kito kaimyno pagalbos. Tačiau SSRS pareiškė, kad nieko padėti negali, nes turi „vidinių problemų“ (ką tik buvo prasiautusi represijų banga, žinoma Didžiojo teroro vardu), Vokietija, norėdama įgelti Lietuvai ir apgauti Lenkiją savo tariamu palankumu, dargi paskatino skubiai priimti ultimatumą. Apie Vakarų šalis nėra ką ir kalbėti, netrukus paaiškėjo, kad Didžiosios Britanijos ambasadorius Varšuvoje buvo vienas pagrindinių žmonių, padrąsinusių Lenkiją, jog laikas ultimatumui pats geriausias, nes Lietuva neturės kur trauktis ir priims jį. Tam tikrų simpatijų parodė tik Prancūzija, kurios spaudoje pasirodė daug kritiškų straipsnių, skirtų ilgametei sąjungininkei Lenkijai – prancūzus gąsdino, kad lenkai ne visai supranta, jog vokiečiai nori legitimuoti savo veiksmus, ypač Austrijos prisijungimą, todėl jiems naudinga parodyti, kad „sąskaitas“ suvedinėja visos Europos valstybės.

Kazys Škirpa

Kazys Škirpa

Lietuvos visuomenė vis dėlto reagavo skaudžiai. Nors Lenkijos politinis elitas sutarė dėl švelnesnio ultimatumo varianto – kuris nereikalauja, kad Lietuva atsisakytų teisių į Vilnių, o tik pripažintų „de facto“ esančią padėtį, Lietuvos visuomenė priėmė tai kaip pasidavimą. Daugelis žmonių jautėsi išduoti – atrodė daugelį metų lydėjusios kovingos kalbos apie atkirtį agresoriui, krašto gynybą ir istorines teises į sostinę pasirodė tesančios tik dūmų uždanga. O išsvajotų sąjungininkų iš didžiųjų valstybių tarpo, pasirodė, kad taip pat nėra. Kauno gatvėse pasirodę karininkai, kurie tarpukario Laikinojoje sostinėje paprastai sulaukdavo didžiulio dėmesio ir pasigerėjimo kupinų žvilgsnių, dabar pastebėjo, kad sutikti žmonės gręžiasi į šonus, o ne vienas ir nedviprasmiškai nusispjauna…   

Prezidentas Smetona vis dėlto buvo skaitęs daug politikos klasikų darbų, ir jam neblogai sekėsi tas žinias panaudoti. Todėl visuomenės reakcijas apmalšinti jis ėmėsi darydamas savotišką „ėjimą žirgu“. Į Varšuvą eiti pirmojo Lietuvos pasiuntinio pareigas buvo nusiųstas žmogus, niekada negarsėjęs didelėmis simpatijomis prezidentui, tačiau kartu ir garsėjęs kovinga retorika Lenkijos atžvilgiu. Tai buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos pulkininkas Kazys Škirpa. Iškart po valstybės perversmo Škirpa buvo išsiųstas dirbti diplomatinio darbo į Vokietiją, beveik dešimtmetį čia dirbo karo atašė. Smetona nenorėjo, kad kariuomenėje autoritetą turintis jo kritikas būtų arti Kauno. Kartu visuomenei buvo parodyta, kad į Varšuvą nesiunčiamas žmogus, kuris lengvai nusileis Lenkijos politikų kalbinimui. O pastarieji po ultimatumo buvo linkę gerokai sušvelninti požiūrį į Lietuvą, įtikinti kolegas iš Lietuvos, kad šios šalies likimas, kaip ir ne vieną šimtmetį prieš tai, eina glaudžiu keliu su Lenkija.

Pats Škirpa nenoriai sutiko imtis tokių pareigų. Jo ilgametė svajonė buvo vesti karius atsiimti Vilnių, o dabar jis tarsi turi būti tas, kuris legitimuoja Vilniaus praradimą… Po daugelio metų atsiminimuose jis rašė, kad išvyko tik nujausdamas, jog „ant Lietuvos kaklo vėl po truputį neriama Liublino unijos kilpa“, ir jis nusprendęs daryti viską, kad tam sukliudytų. Tačiau atsiminimai rašyti buvo po daugelio dešimtmečių, o 1938-aisiais situacija buvo kiek kita. Todėl net pats Škirpa parodė ir kitokį savo veidą – turėjo daug draugiškų susitikimų su aukščiausiais Lenkijos politinio elito atstovais, bendrą kalbą rado ir su tuometiniu Lenkijos prezidentu Ignacy Mościckiu, kuris parodė nemažai simpatijos Lietuvai. Dabar jau daug ką nustebins, bet Varšuvos burmistro pareigas tuomet ėjo grafas Stanisławas Tyszkiewiczius, kurio tėvą Škirpa gerai pažinojo nuo pat jaunystės. Juk tai buvo Kretingoje gyvenantis grafas Aleksandras Tiškevičius, garsėjantis kaip didelis Lietuvos patriotas. Įdomu, kad šiam grafui, kuris net nustebino Škirpą savo antikomunistiniu nusistatymu, pats Škirpa turėjo ilgai aiškinti, kad Vokietijos karininkijoje karo su SSRS idėja yra nepopuliari, o daugeliui vokiečių vis dėlto mielesnės yra Otto von Bismarcko idėjos, kad gera politika – tai pirmiausia gera sutartis su Rusija…
Daugiau čia

vienas komentaras Lietuva prieš 80 metų – pirmasis priimtas ultimatumas ir jo pamokos šiandien;

  1. Viktoras sako:

    Simonas Jazavita – jaunosios kartos liberalkrikščioniškos pakraipos intelektualas, ypatingą dėmesį skiriantis žydų ir lenkų tematikai, pertekliniai politkoretiškas / vengia neigiamo požiūrio apie žydus ar lenkus/ nagrinėjant lietuvių-žydų ar lietuvių -lenkų santykius. Straipsnis apie ,,ultimatumą“ atspindi daugiau polonocentristinį autoriaus požiūrį į tarpukario Lietuvos-Lenkijos santykius , neveltui S.Jazavitos komentarai istorine tematika yra mielai talpinami liberalkriščionikame portale ,,bernardinai.lt“.