Liepą

– Savo gyvenimi neprismenu tokios šaltos ir šlapios liepos, – sako Kostas Buračiauskas. – Mirksta daržai, žamė inmirkus, nespėja sutraukc lietaus, ažaruose pakilis vanduoj, o aršausia, kad nėra šilumos. Šaurės vakarų vėjai, ažari vanduoj šaltas ir vilnis dzidelė, kad da nesimaudėm, ba apsirgc galima. Pirmiau žiemos gilios ir labai šaltos, alia tokiu pacu laiku vis pavasaris, ir kap atšils – tai ir buvo šilta vasara. O dabar nakcys kokios šaltos, 7 laipsniai. Kap ca kas užaugs, nežinia. O kiek iš pavasaro nušalo žiedų. Nėr vyšnių, slyvų nebus, obuolių, grūšų turėtų būc, cik kad jau pūsta nuog lietaus, ba per šlapia. Su kukurūzais privargom, ba cik atsėjam, po nakcies ir vė surausta. Kiek sykių teko sėc, suaugo, menkai dzygo, alia šernai aina kap padūkį, ba jų daug yra. Va scirnukė ateis, tai kad ir kolbų vienų sugadzina ir nuveina pagraužus, o šernai tai malasi, laužo, gula. Pernai per kircimų lauko vidurin visų lizdų mažukų šernukų radom. Po kelis lizdus išaugina. Bebrų irgi nemažai, ir visai nesibijo, gadzina pievas. O ca da ir lietus nenustoja lyc. Kap pradėj prieš Petrines, tep ir lyja perdėm. O kiek daug paukščų, ankšta lizduose, kap cik išsitenka, po tris vis garniukus, visi auga, tai ir atrodė, kad liecynga vasara bus, ba gi paukščai atspėja orus. Prie mūs an medzų čėplios turi lizdus, tokios baltos. Jei po pievų vaikščoja čėplios ir varnos – tai jau cikėcis raikia lietaus, o jei nuo ryto ieško maisto, tai jau vėtra bus. Gegutė kode nesiskubina? O po Petrinių turėtų išlėkc. Šamet anksci parlėkė gegutė. Ca kadu pro langų šmėstelėj kas. Nugi prisižūrom, kad aralys. Sako, an Galadusio yra šaimyna. Ca irgi prisiduotų, ba kormoranai labai išgaudo žuvis. Araliai sulasa mažus kormoranukus, tai būtų lygsvara gamtoj.

pasemtos pievos

Pamenu, kap seniau nedavėm rodos: ganom žąsukus, o varna ar šarka cik op – ir pasgauna. Tai mes, kaimo vaikiščai, kopėm in medzus, krėtėm jų lizdus. Pamenu, vienoj sanoj liepoj inkopiau, irgi misnau, kad varnų lizdas, o tynajus pėlėdzukai penki. Tai paskui su draugu išauginom juos. Tep priprato prieg rankų ir an peco mylėj, kap juos nešojom, kap šuniukai visur vijosi. Nuveidzinėjom in Šaipiškių dvarų per užšalusį Klevaicį, o tynajus liepų graži alėja, tai drėvėse irgi pėlėdų buvo, tai cik žiba akys. Kampuose šalcinius žinojom. Sklepi skliautai kap bažnyčoj. Dabar kas nupirko ir atnaujino tų dvarų, gražu, alia liepos toliau yra, ir dabar kvepia, ba žydzi.

Liepa – mėnuo, gavęs vardą nuo tuo metu žydinčių liepų. Lietuviai liepą laikė deivės Laimos medžiu. Ji yra džiaugsmo, grožio ir moteriškumo simbolis. Tai medis, kuris saugo ir gydo. Garsėja savo gydomosiomis savybėmis. Liepžiedžių arbata geriama peršalus kaip prakaitavimo priemonė.

Liepa nuo seno žinoma kaip kapų medis. Liepaites sodinta ypač prie mirusių merginų kapų. Dievdirbiai į šį medį mėgdavo įkelti medžio koplytėlę ar skulptūrėlę, rūpintojėlį. Viena tokių senų liepų yra Klevuose „an daržų“. Kostas Buračiauskas, šio kaimo senbuvis, prisimena:

– Seniau žmonės beveik visur savo sodybose turėjo kryžų padėkai ar prašymam dėl sveikatos, dėl to, kad vaikų būtų, gimtų. Daržuose stovi Antano Marazo kryžus cemencinis, o da išlikis šitas sanas medzinis kryžus ir sanovinėj storoj liepoj, tai sakyta, kad Žičkų Rožei atmyc, ba ji mokino Klevų vaikus ir žmones rašto ir skaicymo. Visi juom labai dzaugėsi ir dėka jos išmoko ne cik pasirašyc, bet ir skaicyc, skaičuoc, nurašyc laiškus.

Mūs sodyboj Buračauskai nuo seniai gyveno. Karas išskyrė žmones. Ca po II pasaulinio karo likis cik mūrinis svirnukas buvo. Mūs šaimynoj irgi daug žmonių išėjo: vieni in Lietuvų, kici in Anglijų, Amerikų. Tai šaimos atminimu pernai pastatėm prieg namų Šv. Mergelės Marijos tokių atsiminimo koplytėlį. Kunigas Petras pašvencino. O planuoju atnaujyc tų kryžalį, ką liepoj, ir da šv. Kazimiero kryžų su seniūnu mažu aptversim, apdėsim akmenais. Norim stalo padaryc, kad būtų kur mišos laikyc. Nereikėt vežoc. Šitas Klevų kryžus per ilgus metus buvo slėptas ir ilgai be užrašo, tai Jurgis Misiukonių kap testamentų jauniem perdavė, kad kap bus gerasni laikai – kad iškaltų tų užrašų, katris dabar yra jau an kryžo, o iki 1935 m. nebuvo.

Kap mokykla Klevuose buvo – joj virė gyvenimas. Dabar parduota privatiem žmonėm. Tai buvo kultūros centras. Kap jaunimo vis buvo po 50, ne mažau, suveic mylėjom. Dabar visi iškrinka. Buvo ir ūkininko klubas, visi jauni suveidzinėjom. Mano klasėj buvo 12 vaikų – tadu tai nemažos šaimynos visur. Dabar mano anūkutės visos keturos aina in Sainų „Žiburo“ mokyklų.

Kap pats gaspadorus buvau, kitap, paprascau ėjos, o dabar jauni perėmė. Kap inėjom in Europos Sąjungų, tai vis ciek langviau jiem. Gauna 40–50 proc. priemokų iš ES nuo hektaro, susimodernizavo, pastatė ir inrangė naujoviškų tvartų – gražau kap kur stuboj, suspirko mašinas (nor ūkio padargų kainos kosminės kap Vakaruose, o produktai mūs ūkinykų pigūs – tai lenkiškos žamiausios kainos Europoj, tai kode tep nelygiai?..). Dabar jauni daugiau galvu nei jėgu. Kitap ir gyvulius šara. Karvėm silosai, šienainiai, kukurūzai, priedai visoki pagerina ir padaugina pieningumų, kiaulėm priedai. Seniau per metus peni, kad nupenėc penimį, dabar ciek nereikia. Naujoviškai dzyrba ir laukus. Net nežinojau, kad be aparimo gali sėc ir auga. O seniau kiek tai arc reikėj, o da arkliais, tai pailsci, kad nu.

Traktorų ruskucį da tėtukas pirko 1971 m. Pats tai pirkausi irgi gerais metais mašinas prieg traktoro, už Gereko laikų. Ėmėm paskolų, kap ir daugelis, o paskui procentas cik juokas buvo susmokėc, ba dzidelė tadu infliacija buvo. Per penkis metus susmokėjom paskolų. Arkliai kaimi prapuolė, išėj iš mados, jau ir daugelis mašinas sau pirko in miestų nuvažuoc, neraikėj arklių kinkyc.

Dabar dukra su vyru ūkininkauna, stengiasi, iš banko kad kuo mažau imc paskolos, pasitaupo ir investuoja, kuom turi. Brangumas tai neapsakytas, sunku modernizuoc, insigyc geros technikos. Raikia brangiai mokėc už naujų, alia pastaiko ir nenauja geran stovin. An sausros metų skyrė kreditų, alia gi vis ciek raikėj susmokėc tų paskolų.

Gerai, kad jau nukėlė pieno kvotas. Mūs šaimyna turėj susmokėc nemažai už perduotų pienų, už tai, kad per daug primelžė. Tai priskyrė 40 tūkst. Už tai galėj sau gerų naujų mašinų nuspirkc. Alia išdėj tų baudų an dalių, ir da vis moka. Tį šneka, kad kiek tai anuliuos. Tai vis. O va invedė tokį dalykų, kad negalima gyvulių gyrdzyc grabėse, ažaruose, iš tvenkinio vandeniu, o cik kap ir žmonėm geramu.

Kap kas spėjo antrus atolus nupjauc, suvežč šienainius, kici gali per visų liepos mėnesį neinvažuoc in laukus, ba inmerkta, apsamtos pievos, atolas mirksta, daržai pamerkci, kur žemesnės vietos. Ūkinykai šienainius ruoša vėl daugumoj. Cik apdzūvusį šienų graboja in storesnius volus, katruos ranka prie traktoraus prikabytu surinkimo mašinu ir suvynioja in šienainius. Parvežtus in vienų vietų arcau namų beliavimo mašina apvynioja kelissyk plonu baltu plėveli. Ir tep konservuoja žiemai – kap sanovėj stacinėj. Pasidaro geras pašaras.

Lietus neduos išvis pradzūc nor kiek ir jau macyc, kad supūdzis. Javai gražai žaliuoja, išplaukį, pasvirusiom varpom rugių laukai, kvietrugiai gražūs.

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.