Po kiek vienas… lietuvis?

Neseniai paskelbiau įrašą apie tautą. Apie tai, kas yra tauta ir kodėl ji svarbi – ne tik emociškai, bet visų pirma politiškai.

Deja, visuomenėje, kurioje tautiškumas tampa atgyvena, dauguma savęs nebesuvokia kaip tautos dalies. Suvokia save kaip paskirą asmenį, ieškantį palankesnio režimo įsikurti.
 
Pigus toks asmuo. Ne pigiau grybo, bet arti to.
 
Taigi… Po kiek vienas lietuvis?
 
Išties – po nedaug. Drąsiai galite jį įsigyti už 1000 Eur/mėn. O daugeliu atvejų užteks ir mažiau.
 
Manote, juokauju?
 
Nei kiek.
 
euras3
Išties jau kuris laikas stebiu liūdną „prekybos protais“ tendenciją – kai tik koks žmogus – protingas ir (iš pažiūros) padorus ima kelti teisingus, bet nepatogius klausimus, jis… greitai nutyla.
 
Arba ima kalbėti abstrakčiomis frazėmis „Problemų, žinoma, yra, tačiau negalima teigti, kad už jas atsakinga (kokios nors biurokratinės irštvos pavadinimas)“. Na, ir galų gale visados priduriama, kad bet kokiu atveju gyvenimas Lietuvoje gerėja, ekonomika kyla, įsisavinama vis daugiau ES lėšų ir pan.
 
Panaršai Googlėje ir sužinai, kad jis jau sėkmingai kur nors įdarbintas – kokiu nors Vyresniuoju ar Vyriausiuoju specialistu, Departamento vadovu, Patarėju, Projektų vadovu ar pan. Kokioje nors biurokratinėje ar pseudo-biurokratinėje irštvoje.
 
Ir maždaug nuo tada, kai jis ten įdarbintas, jo požiūris tapo itin optimistišku, tiesiog net hyper-optimistišku – viskas sprendžiasi, viskas gerėja. „Viskas bus gerai!“ – kaip pasakytų vieno didelio miesto meras.
 
Dažniausiai stebuklų ten, aišku, nemoka – 600, 700 Eur (po mokesčių), kartais net koks tūkstantukas. Labai plačiai gyventi, savaime suprantama, negali, bet va – jau bankas derasi dėl paskolytės procentukų pirmajam būstui kur nors užmiestyje arba pseudo-mieste, va jau gali ir į CoffeInn’ą dažniau užsukti, pirmasis geresnis kostiumas – tavo spintoje… Pasijautei žmogumi. Tokiu pilnu optimizmo dėl savo ateities.
 
Ramini sąžinę, kad nieko tu nepardavei ir niekam neparsidavei. Daug dirbai, daug stengeisi, baigei ten kokius atseit sudėtingus mokslus ir užsitarnavai to pseudo-gero gyvenimo. Na, ir aišku, kad visi taip gali – visi pensininkai, visi neįgalieji, visos vienišos motinos ir, aišku, šiaip tie, kurie, deja, objektyviai mažiau protingi ir turi mažiau miklų liežuvį.
 
Iš kitos pusės tu labai aiškiai jauti, kad tos tavo pareigos, ta tavo pseudo-padori alga ir visas tas gerėjantis gyvenimas nėra visiškas atsitiktinumas ir kad turi kalbėti… nuosaikiai. Nes tos problemos, kurios yra, matyt, niekur nedings, o paskolą išmokėti tai norisi.
 
Kažkurį laiką man būdavo labai liūdna. Ir pastebėjusi bet kokį potencialą vis laukdavau, kol žmogų užčiaups kokia ten vidutiniška – šiek tiek didesne už vidutinišką alga.
 
Paskutiniu metu įpratau prie to kaip prie kasdienybės.
 
Dauguma lietuvių nesijaučia esantys tautos dalimi, jie apskritai nesijaučia kokios nors bendruomenės dalimi.
 
Galima įtarti, kad dauguma nebesijaučia net savo pačių šeimos ar giminės dalimi, nes juk parduoda ne ką kita, o visų pirma savo vaikų, savo brolių vaikų ateitį.
 
Žmogus, kuris mato save tik kaip pavienį individą, ieškantį palankesnio režimo apsistoti, o ne kaip tam tikro sociumo dalį, yra labai pigus. Pasaulio galingiesiems tiesiog nepaprastai pigiai įperkamas.
 
Tai tokia ta lietuvio kaina – 1000 Eur/mėn. tikrai užteks.

Lidžita Kolosauskaitė

 Tekstas skelbtas asmeninėje Lidžitos Kolosauskaitės Facebook paskyroje.

Komentavimas negalimas.