Lenkijos lietuvių švietimas gimtąja kalba (1 d.)

Koks svarbus mūsų kraštui švietimas gimtąja kalba, atskleidžia prieš kelis mėnesius Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodžiusi Marytės Černelienės monografija „Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo“. Autorės nubrėžtos tiriamos problemos laiko ribos – 1944–2008 metai. Knygoje daug faktografinės medžiagos, nemaža jos apimtis (373 psl.), publikuojamos dokumentų kopijos.

Dr. Marytė Černelienė mielai sutiko atsakyti į keletą portalo punskas.pl klausimų.

CERNELIENE_VIRSELIS

„Lenkijos lietuvių švietimas po Antrojo pasaulinio karo“, Punsko „Aušros“ leidykla, 2016.

Knygos teiraukitės „Aušros“ leidykloje.

– Tokiu pačiu pavadinimu buvo ir Jūsų disertacija, kurią apgynėte 2008 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Keletas jos egzempliorių tuomet išspausdinta, tačiau platesniam skaitytojų būriui ji nebuvo prieinama. Dabar knyga išleista 400 egz. Kiek ji skiriasi nuo disertacijos teksto?

Pasirodžiusi knyga parengta daktaro disertacijos pagrindu. Suprantama, kad galima dar rasti neatskleistos arba visapusiškai neanalizuotos Lenkijos lietuvių švietimo problematikos. Dėl apibrėžtos knygos apimties nebuvo reikalo plėsti, papildyti nauja medžiaga.

– Lenkijos švietimas Jums puikiai pažįstamas. Ir ne tik iš perskaitytų straipsnių ar žmonių pasakojimų. Baigėte lietuvišką pagrindinę mokyklą ir licėjų lietuvių dėstomąja kalba, paskui ilgus metus jame dirbote matematikos mokytoja, o 1991–2001 m. jam vadovavote. Sudarėte ir redagavote pirmąją mokyklos monografiją, dalyvavote rengiant antrą knygą apie šią mokyklą… Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų geriau išmanyti švietimo reikalus. Kokį tikslą išsikėlėte pasirinkdama temą ir pradėdama rinkti medžiagą?

Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti Lenkijos lietuvių švietimo organizavimo galimybes, supažindinti su svarbiausiais veiksniais, formuojančiais ir veikiančiais šio krašto švietimą, jo specifika. Taip pat atskleisti valstybės, vietinės valdžios, saugumo struktūrų, Lenkijos lietuvių organizacijų bei jų atstovų santykį bei nuostatas, laikyseną dėl lietuvių švietimo problemų krašte. Švietimas yra viena svarbiausių sričių Lenkijos lietuvių bendruomenės gyvavimui.

– Nemažai laiko praleidote archyvuose. Plačiau papasakokite apie knygoje publikuojamą naują, niekur kitur neskelbtą archyvinę medžiagą.

mc1

1962 m. Punsko licėjaus abiturientai su mokytoju Jonu Stoskeliūnu

Niekur nepublikuotos naujos faktografinės medžiagos knygoje panaudojau gana daug. Archyvinė medžiaga yra išblaškyta po įvairius Lenkijos ir Lietuvos archyvus, dažnai surandama tik peržiūrėjus daugybę bendrų, kartais, atrodytų, nieko bendra su tiriama problematika neturinčių bylų. Visiškai nauja medžiaga panaudota nagrinėjant Lenkijos saugumo struktūrų įtaką lietuvių švietimui.

– Kuo skiriasi lietuvių švietimas nuo kitų Lenkijos tautinių mažumų?

Po karo buvo organizuojamos mokyklos baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, slovakų, žydų, lietuvių dėstomąja kalba. Bet valstybės politika tautinių bendruomenių atžvilgiu privedė prie to, kad daugumoje jų buvo mokoma tik gimtosios kalbos kaip dalyko. O žydų ir vokiečių mokyklos septintajame dešimtmetyje (1965–1966 m. m.) buvo visai likviduotos. Tik po 1989 metų permainų vėl toms bendruomenėms suteikta galimybė mokyklas organizuoti. Analizuojamojo laikotarpio pabaigoje tik lietuviai turėjo mokyklas gimtąja kalba. Vokiečių vaikai galėjo mokytis dvikalbėse mokyklose, kuriose mokymas vyko lenkų ir vokiečių kalbomis. Kitų tautybių vaikai mokėsi gimtosios kalbos kaip dalyko.

– Kas, Jūsų nuomone, labiausiai nulėmė lietuvių švietimo Lenkijoje kokybę? Ar galima pasakyti, kad kuris nors laikotarpis buvo tautinių mažumų švietimui ypatingai palankus? Arba kad lietuviai tinkamiausiai išnaudojo esančias galimybes?

Tautinių mažumų mokyklų organizavimas Lenkijoje remiasi daugeliu vidinių ir tarptautinių teisės aktų. Lenkijos lietuviams labai svarbūs vidiniai švietimo įstatymai, suteikiantys galimybę mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros, organizuoti mokyklas gimtąja mokymo kalba.

mc5

1964 m. Punsko licėjaus abiturientai su auklėtoja Elena Vainiene

Mokyklų darbe svarbų vaidmenį atlieka visi ugdymo proceso dalyviai: moksleiviai, mokytojai, mokyklos vadovai, mokymo bazė, moksleivių tėvai. Lenkijos lietuvių švietimui svarbų vaidmenį atliko lietuvių organizacijos. Švietimas buvo jų veiklos prioritetas, didžia dalimi lėmęs tolesnį bendruomenės gyvavimą. Visais pokario laikotarpiais ši lietuvių bendruomenės veiklos sritis reikalavo ir reikalauja daug pastangų, kad lietuvių vaikai turėtų galimybę mokytis gimtąja kalba. Lietuviai stengėsi valstybės sudarytas galimybes panaudoti kiek įmanoma geresniam to švietimo organizavimui. Ilgai teko įtikinėti valdžią, kad leistų organizuoti mokyklų lietuvių kalba tinklą, o ne tik gimtosios kalbos mokymą. Visos Lenkijos lietuvių mokyklos yra įsikūrusios Suvalkijoje – lietuvių autochtonų gyvenamoje teritorijoje. Jų skaičius labai nedidelis vaivadijos ar valstybės mastu. Kiekviena švietimo sistemos reforma lietuvių švietimo padėtį pablogindavo, todėl vėl tekdavo dėti daug pastangų mokymui gimtąja kalba atkurti.

– Lietuvių kalba kaip dalykas ir lietuvių dėstomoji kalba mokykloje nepalyginami dalykai. Kaip manote, ar gimtoji kalba (kaip mokymo kalba) mokyklose apsaugojo mūsų kraštą nuo spartaus nutautėjimo? Kodėl kitos tautinės mažumos pasirinko pirmąją galimybę?

Kodėl kitos bendruomenės pasirinko tik gimtosios kalbos mokymąsi – geriausia atsakytų jos pačios. Dauguma lietuvių gyveno savo žemėse kompaktiškai, jų švietimo organizavimu rūpinosi draugija, dauguma krašto gyventojų buvo tautiškai neabejingi. Mokymasis gimtąja kalba yra tiktai vienas, bet labai svarbus veiksnys, stabdantis krašto nutautėjimą.

(Bus daugiau)

nb, punskas.pl

Komentavimas negalimas.