„Ledinės ašaros“

 

Š. m. gegužės pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knyga apie tremtį „Ledinės ašaros“. Birželio 14 d. ši knyga buvo pristatyta Punsko Kovo 11-osios licėjuje.

Apie „Ledines ašaras“ šiltai atsiliepia lietuvių mokslininkė, profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė Ona Voverienė iš Vilniaus.

 

LIETUVOS GYDYTOJŲ LEDINĖS AŠAROS TREMTYJE

 Mes praėjome ugnį ir plieną,

Užsigrūdinom tundrų šaly –

Nesutrupint mūs gretų šiandieną,

Nesutrypt laisvės žiedo širdy.

                                             Česlovas Kavaliauskas

„Ledinės ašaros“ – tai jau vienuoliktoji rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knyga. Prieš ją buvo „Gerumo šviesa“ (1996), „Amžinybės sparnai“ (1997), „Meilės giesmė“ (1999), „Gyvybės lopšys“ (2000), „Tolstantis aidas“ (2001), „Vilties angelas“ (2002), „Pradinės mokyklos mokytojų rengimo bei švietimo raida Lietuvoje 1940–1957 m.“ (2004), „Aušros sūnus“ (2006), „Gaivusis šaltinis“ (2007), „Alytaus švietimo arimuose“ (2010). Ir dabar ši – vienuoliktoji – „Ledinės ašaros“ (2018). Tai knygos apie Lietuvos šviesuolius – mokytojus ir gydytojus, savo gyvenimo pavyzdžiu įrodžiusius žmogaus dvasios didybę ir gebėjimą net sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis išlikti žmogumi, asmenybe, nepalūžti ir nepasiduoti, ištikus negandai. Stipriausi yra tie, kurie, anot genialaus fiziko A. Einšteino, savo gyvenimą orientuoja į tikslą, o ne į žmones ir daiktus. Lietuviams toks tikslas visada buvo jų Tautos ir valstybės laisvė, stipriausias jausmas – Tėvynės meilė, o aukščiausias imperatyvas – pareiga ją saugoti ir ginti. Tokie yra visi Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygų herojai, įkvepiantys ir mokantys.

ledines-asaros_pristatymas

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė per „Ledinių ašarų“ pristatymą Punske

Šioje vienuoliktoje knygoje jos autorė liko ištikima ir Žmogui, ir sau pačiai, ir tęsia savo pasakojimą apie stiprius Lietuvos žmones, kaip rašo buvęs Norilsko sukilimo dalyvis, Norilsko Vytis kun. Česlovas Kavaliauskas, „praėjusius ugnį ir plieną, ir užgrūdintus tundrų šaly“. Šį kartą ne apie mokytojus, o apie gydytojus, kurie dirbo ar dar tebedirba Alytaus Stasio Kudirkos ligoninėje, pavadintoje jos atkūrėjo vardu. Knyga skirta Lietuvos Respublikos šimtmečio ir tos ligoninės šimtosioms įkūrimo metinėms. Todėl knygoje ir pateikiama gana plati šios ligoninės įkūrimo istorija, pradedant 1918 m., kai buvo atkurta ir Lietuvos valstybė, ir apginta jos nepriklausomybė. Carinės Rusijos okupacijos metais Pontonų kareivinėse veikusi karo ligoninė, atgavus nepriklausomybę, jau lietuvių valdžios 1918 m. spalio-lapkričio mėnesiais buvo pertvarkyta į Alytaus apskrities ligoninę. Pirmasis jos vedėjas buvo gydytojas Benjaminas Petrovas, jo kolegomis tapo Simonas Janavičius ir Vincas Kanauka. Visi gydytojai buvo idealistai, besiaukojantys Lietuvai ir jos žmonėms, kaip ir visi to meto žmonės savo darbu siekė kuo greičiau atkurti jauną Lietuvos valstybę. Tų gydytojų ir jų vadovaujamo viso kolektyvo pastangomis, finansiškai remiant Lietuvos Vyriausybei, Alytaus apskrities ligoninė 1938 m. įsikėlė į naujas gražias patalpas su 78 lovomis jos būsimiems ligoniams. 1939 m. prie ligoninės buvo atidarytas ir užkrečiamųjų ligų skyrius su 30 lovų, ir patogi, gerai įrengta ligoninės skalbykla. Ligoninės statyboms vadovavo talentingas architektas Stasys Taškūnas.

Neilgai naująja ligonine džiaugėsi ligoninės personalas ir alytiškiai. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą užplūdusios bolševikinės ordos iš Rusijos. Joms savo durtuvais šalį okupavus, pirmosiomis jų aukomis tapo Alytaus ligoninės gydytojas Vasilijus Stepanovas, suimtas ir įkalintas Rešiotų mirties lageryje. Šios ligoninės vienas iš kūrėjų gydytojas Simonas Janavičius buvo okupantų išsiųstas į Šiaurės Pečioros GULAGo sistemos sunkiųjų darbų kalėjimą, ligoninės statytojas inžinierius architektas Stasys Taškūnas – į Archangelsko srities Jercevo koncentracijos lagerį, kuriame mirė iš bado ir buvo palaidotas masinėje lietuvių politinių kalinių kapavietėje – anglių kasyklos šachtoje. Gydytoja odontologė Eugenija Stepanovienė-Bekker su dviem mažametėmis dukrelėmis buvo ištremta į Altajaus kraštą, iš ten po kelių mėnesių perkelta į Ledynuotojo vandenyno negyvenamą salą Trofimovską prie Laptevų jūros. Ten pat buvo ištremtos medicinos seselės Zita Balčiūtė-Didžpetrienė, Anelė Degėsytė-Balčiuvienė bei Klara Tamulionytė-Žemaitienė su savo tėvų šeimomis. O į kitą to paties Ledynuotojo vandenyno Tit-Arų salą buvo ištremta ir trylikametė Izabelė Baublytė, būsima medicinos seselė Balčiūnienė. Ką joms teko tose negyvenamose salose ant amžinojo ledo įšalo iškentėti, puikiai aprašė irgi ten buvusi Dalia Grinkevičiūtė savo knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Iš Alytaus apskrities ligoninės vienas po kito buvo NKVD suimti ir išsiųsti į Rusijos Sibiro platybių tremtį, kalėjimus ir lagerius net 32 tos ligoninės medikai. Iš ištremtųjų prie Laptevų jūros mirė iš bado, nuo šalčio ir ligų kas antras lietuvis, o iš politinių kalinių, ištremtų į tos srities lagerius, buvo išžudyta ir mirė iš bado 85 procentai politinių kalinių lietuvių. Išliko nedaugelis.

Vokiečių okupacijos metais buvo sušaudyti tos ligoninės gydytojai Rabinovičiai, vyras ir žmona, Kibarskis, Radžiauskas, Perkulis su šeimomis. Jie okupantų užkasti bendrame kape Vadžgirio miške.

Prasidėjus antrajai rusų okupacijai Lietuvoje 1944 m., pradėjo veikti ir NKVD užsuktas žmogžudysčių smagratis – Lietuvos žmonių suėmimai, tardymai, žudymai. Vien 1944–1945 m. NKVD suėmė 52 351 Lietuvos gyventoją; iš jų 402 nužudyti, 5 913 įkalinta ir išsiųsta į Rusijos kalėjimus. Iki 1958 m. į Rusijos kalėjimus ir lagerius buvo suimti, nuteisti ir išsiųsti 142 575 politiniai kaliniai. Tik 29 726 iš jų tegrįžo į Lietuvą (Arvydas Anušauskas, Teroras 1940–1958, V., 2012).

Tardymo metu Alytaus NKVD būstinėje buvo užmušti Alytaus tuberkuliozinės ligoninės darbuotojas, šviesuolis inteligentas Juozas Labokas ir jau žymus to meto poetas mokytojas Konstantinas Bajerčius. Jų žudikai – sužvėrėję enkavedistai Mykolas Gulbinas ir rusas KGB kapitonas Grigorenka. Apie Mykolo Gulbino kraupias žmogžudystes skaičiau ne vienuose Dzūkijos politinių kalinių memuaruose. Galima tik stebėtis, kaip Lietuvos žemėje galėjo gimti toks monstras, lietuvių tautos kraugerys. Kada nors gal ir Alytuje atsiras istorikas ar kraštotyrininkas, kuris parašys išsamią Alytaus žmonių ir jo apylinkių tragiškąją pokario istoriją, įvardins raudonojo maro visas aukas ir jų budelius. Istorija turi būti teisinga, kad ji nepasikartotų.

Vienas iš pokario Alytaus ligoninės vadovų ir ją atstačiusiųjų buvo gydytojas Stasys Kudirka. Jo vardu ligoninė ir pavadinta. Tai žmogus, nepabijojęs eiti prieš tuometinės komunistinės politikos srovę, nepabūgęs NKVD teroro, priimdamas į darbą iš tremties grįžusius buvusius ir naujus ligoninės darbuotojus. Jam vadovaujant į darbą Alytaus ligoninėje ir jos poliklinikoje buvo priimtas gydytojas traumatologas-ortopedas Juozas Petruškevičius, buvęs tremtyje Irkutsko srityje, Taljanų miškų ir uolų gyvenvietėje; buvęs politinis kalinys ir Lietuvos partizanas Liudas Mulerskas-Naras (1923–2000), ligoninėje dirbęs sanitarijos ir epidemiologijos skyriuje; Eugenija Paruškevičiūtė-Šilkūnienė, buvusi Krasnojarsko krašto tremtinė, ligoninėje dirbusi akušere, vėliau net vyr. Akušere; Boleslovas Miliauskas (1930–2012), politinis kalinys, kalėjęs Novosibirsko, Gorkio srities, Karagandos ir Krasnojarsko lageriuose, ligoninėje dirbęs chirurgu, vėliau onkologu; Juozas Kascenskas (1911–2005), buvęs politinis kalinys Uralo lageriuose, ligoninėje dirbęs gydytojo epidemiologo padėjėju; Kazimieras Gogelis (1906–1997), Archangelsko srities ir Komijos ATSR lagerių politinis kalinys, ligoninėje dirbęs gydytoju pulmonologu; vienas iš ligoninės kūrėjų Simonas Janavičius (1890–1956), politinis kalinys Šiaurės Pečioros GULAGo sistemos viename iš lagerių, ligoninės gydytojas ir aktyvus visuomenės veikėjas; Vasilijus Stepanovas (1885–1966), ligoninės buvęs kūrėjas ir jos vedėjas, politinis kalinys, miręs badu Rešiotų lageryje. Izabelė Baublytė-Balčiūnienė (1927–2003), buvusi Tit-Arų salos Laptevų jūroje tremtinė, ligoninėje dirbusi medicinos sesele. Kaip tik čia dirbant išsiskleidė jos rašytojos ir poetės talentas. Ji parašė ir išleido autobiografinę knygą „Kančių saloj palaidota jaunystė“ (Alytus, 1994) ir eilėraščių rinkinius „Anglim ant beržo tošies“ (1990) ir „Laukia tėviškė, vartuos parimus“ (1995).

Ir taip visi 32 ligoninėje dirbę bei iki šiol kai kurie dirbantys medikai. Kad tai buvo savotiškas to meto Alytaus ligoninės administracijos žygdarbis bendrame okupuotos Lietuvos sugrįžusių politinių kalinių ir tremtinių situacijos kontekste, liudija poetės Izabelės Balčiūnienės širdies rauda, išreikšta eilėmis:

Mes sugrįžom iš Sibiro tolių,

Iš vergijos juodų sutemų,

Mes lyg paukščiai parskridom Tėvynėn,

Bet neradom jau savo namų.

Knygoje pateiktos 10 minimų politinių kalinių ir tremtinių, Alytaus S. Kudirkos ligoninės medikų biografijos – tai jau minėtos medicinos seselės Izabelės Baublytės-Balčiūnienės, Zitos Balčiūtės-Didžpetrienės (1934–2011), medicinos seselės, buvusios Trofimovsko tremtinės Anelės Degėsytės-Balčiuvienės (1914–1978), taip pat buvusios medicinos seselės, ištremtos į negyvenamą Trofimovsko salą Vidutės Grėbliauskaitės-Vitkauskienės, buvusios Intos tremtinės, dar tebedirbančios ligoninėje vidaus ligų gydytoja, Vyto Jazepčiko, ištremto į Krasnojarsko sritį, Mansko rajono Unguto kaimą, tebedirbančio ligoninėje nervų ligų skyriaus vedėju, nervų ligų gydytoju, Boleslovo Miliausko, Juozo Petruškevičiaus, Elžbietos Skirmutės Šiaulytės-Tarutienės, gydytojos akušerės ginekologės, Klaros Tamulionytės-Žemaitienės, ligoninės medicinos seselės, ir Birutės Zailskaitės-Valiūnienės, gydytojos laborantės, sveikatos statistikės, ir jau minėto Tuberkuliozinės ligoninės darbuotojo Juozo Laboko.

Kiekviena mediko biografija pateikta su didele atjauta buvusių politinių kalinių ir tremtinių dramatiškiems likimams, sušildyta pasididžiavimo jais, kaip stipriomis Lietuvos asmenybėmis, šiluma. Parodoma jų gyvenimo ir kovos už gyvenimą šviesa. Ir jie patys vadinami Šviesa, kuri nušvietė taip pat knygos autorės gyvenimo kelią, savo oriai, kaip ir dera tikram lietuviui, pakelta ir iškentėta kančia bei herojiškai siekiant, nepalūžus ir neabejojant savo gyvenimo tikslu – profesijos ir šviesos, kad kuo naudingesni būtų savo mylimai Tėvynei, savo tautai ir savo Valstybei.

Taigi turime dar vieną rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygą „Ledinės ašaros“, kurią skaitydamos jaunosios lietuviukų kartos galės mokytis iš knygos herojų gyvenimo – pareigos Tėvynei jausmo, orios ištvermės ištikus negandai, žmoniškumo ir atjautos šalia esančiam silpnesniam ir kryptingo savo tikslo siekimo, tikint, kad žmogus viską gali, jeigu tik deramai organizuoja savo neišsemiamas žmogiškąsias galimybes, siekiant užsibrėžtų tikslų, kurie kartais atrodo neįmanomi dėl susiklosčiusių aplinkybių. Kartu ši knyga yra liudijimas Istorijai apie okupacinio režimo nusikaltimus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Linkiu knygai plataus ir greito kelio į Lietuvos bibliotekas, ypač medicinos įstaigų. O jos skaitytojams – mokytis visada išlikti tvirtais lietuviais, žinančiais savo švenčiausias pareigas.

Prof. Ona Voverienė

Vilnius, 2018-07-12

Komentavimas negalimas.