Seinų parapija

SEINŲ PARAPIJA

ISTORIJA.

Prieraslio ir Plotno seniūnas, Perelomo girios girininkas Jurgis Grudzinskis nupirko iš Mikalojaus Sapiegos Seinų dvarą, palivarkus ir miestelį. Būdamas bevaikis, galvojo, kaip visa tai sunaudoti Dievo garbei. Kartą sapne jis matęs baltais rūbais šv. Jackų, kuris liepęs jam nuvykti į Vilnių ir ten susipažinti su šv. Dvasios bažnyčios vienuolyno vienuoliais. Jis tai padaręs, broliukai jam patikę ir su Vilniaus dominikonų prioru sutaręs, kad Seinuose pastatys jiems bažnyčią ir vienuolyną, užrašys savo turtus, o prioras atsiųs iš Vilniaus kelis dominikonus. Medinę šv. Jurgio bažnyčią ir vienuolyną Grudzinskis pastatė prieš 1602 m. ir įtaisė bažnyčiai puikų inventorių. Karalius Zigmantas III 1603.VI4 visa tai patvirtino. Fundatorius Benediktas Vainius (1600 — 1615) įsteigė Seinų parapiją. Ta pirmoji Seinų bažnyčia stovėjo ten, kur šiandien yra šv. Jurgio kapinynas. Ji 1842 m. buvo nugriauta. Dominikonai, turėdami daug turtų, 1610 m. pradėjo statyti dar didesnę, renesanso stiliaus mūrinę bažnyčią. Ją konsekravo Vilniaus vyskupas pagalbininkas J.Tiškevičius 1632 m. Švč. Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus titulais. Bažnyčios vidus buvo puikiai išpuoštas ir turėjo 11 altorių.

1760 m. bažnyčią padidino jos koliatorė Rožė Platerytė-Strutinskienė. Prie tos bažnyčios dominikonai XVIII a. pastatė didelį vienuolyną, kuriame nuo 1826 m. buvo Seinų kunigų seminarija. Bažnyčia turi dvi koplyčias. Vieną jų išmūrijo S.Masalskis savo giminės laidojimui. Kiti tyrinėtojai mano, kad išmūrijo Liubomirskis. Antrąją 1882 m. pastatė vysk. Viežbovskis vyskupams laidoti; ten, be paties steigėjo, yra palaidotas ir vysk. A.Baranauskas. Po paskutinio Lietuvos — Lenkijos padalijimo prūsų valdžia atėmė iš Seinų dominikonų visas žemes ir turtus. Dominikonai ėmė nykti ir 1805 m. paliko Seinus. Prie prūsų valdžios buvo įsteigta Vygrių vyskupija. Lenkų karalystės valdžiai prašant, popiežius Pijus VII vyskupijos sostą 1818 m. perkėlė į Seinus, ir bažnyčia tapo katedra. Po I pasaulinio karo lenkams užėmus Seinus ir išvijus vyskupą bei seminariją, Seinai buvo priskirti prie Lomžos vyskupijos, o buvusi katedra tapo kolegijata (su kapitula). Per kovas su lenkais Seinų miestelis vienuolika kartų ėjo iš rankų į rankas. Lenkai daužė lietuviškas įstaigas, degino lietuviškus knygynėlius, suiminėjo net lietuviškai kalbančius elgetas.

STATULOS ISTORIJA. Didžiausia bažnyčios brangenybė yra stebuklinga Dievo Motinos statula. Kai Jurgis Grudzinskis pastatė bažnyčią, jis pasiuntė savo seserėną į prūsus, kur įvedus liuteronizmą daug vertingų paveikslų buvo išmesta iš bažnyčių, kad surastų gerą paveikslą Seinų bažnyčiai. Tasai vienoje Karaliaučiaus senienų krautuvėje rado labai gražią liepos medžio pjaustytą ir paauksuotą sėdinčios Dievo Motinos statulą ir ją nupirkęs pargabeno į namus. Statula iš karto buvo pastatyta medinėje bažnyčioje, o 1619 m. iškilmingai pernešta į naują bažnyčią ir įtaisyta didžiajame altoriuje. Vienuolyno prioras P.Kosievskis 1720 m. apdengė statulą brangiu sidabriniu aptaisu, todėl ji atrodė lyg stovinti, panaši į Loreto Dievo Motinos statulą. Vysk. J.K.Lubienskis (1863 — 1869) įtaisė ant Marijos ir Kūdikio galvų paauksuotus sidabrinius vainikus, papuoštus brangiais akmenimis, paimtais iš monstrancijos. Statula didžiajame altoriuje išbuvo iki 1882.VIII.2, kada ją vysk. P.Viežbovskis perkėlė į jo pastatytą šoninę koplyčią dešinėje pusėje. Mat statulai pagarsėjus stebuklais prie jos būdavo užprašoma daugybė mišių. Prie didžiojo katedros altoriaus mišias gali laikyti tik kapitulos nariai, o kiti kunigai turi gauti specialų leidimą, tai kad nereikėtų nuolat tokio leidimo prašinėti, statula buvo perkelta į koplyčią. Jos vietoje didžiajame altoriuje buvo įrengtas Švč. Marijos Aplankymo paveikslas. Spėjama, Smuglevičiaus darbo. 1936 m. Seinų kolegiatos prepozitas prelatas J.Zlotkovskis kapitulos lėšomis grąžino statulai seną išvaizdą: nuėmė aptaisą, atnaujino ją ir chemiškai apsaugojo nuo gedimo. 1970 m. statulą imta konservuoti ir atnaujinus 1975 m. ji buvo vainikuota. Dalyvavo abu tuometiniai Lenkijos kardinolai, daug užsienio svečių, net vienas negras vyskupas ir 50 000 žmonių.

APRAŠYMAS.

Seinų Marijos statula priklauso prie labai retų atidaromų statulų. Ji vaizduoja Mariją sėdinčią mažame be atramos soste. Po Marijos kojom apverstas pusmėnulis, o po juo žmogaus galva, reiškianti pasaulį. Pagal kitus aiškinimus — vaizduoja velnią. Marija apvilkta ilgu apsiaustu (peplum), dengiančiu jos kelius ir siekiančiu žemę, iš kurio matyti tik kojų apavo galai. Kairėje rankoje Ji laiko mažą obuolį, o dešine prilaiko Kūdikį, stovintį ant Jos dešinio kelio. Kūdikis dešine rankute įsikibęs į Motinos rankos pirštus, o kairę paslėpęs Jos apsiauste. Marijos ilgi plaukai krinta ant pečių. Abiejų veidai atkreipti tiesiai į priekį. Statulos dydis su pagrindu 1,17 m., Kūdikio — 24,5 cm. Ant abiejų galvų paauksuoti vainikai.

Atidarius statulą (nuo Marijos kaklo iki apačios) išeina triptikas: Marija tampa stovinti, be Kūdikio, abiem rankom plačiai išskleidusi apsiaustą į šalis. Prieš Mariją ant gotiškų arkadų pagrindo sėdi soste Dievas Tėvas, ties savimi laikąs kryžių su prikryžiuotu Jėzumi, ant Tėvo galvos — balandis, šv. Dvasios simbolis. Vidinė statulos kompozicija irgi pjaustyta iš medžio, tik sparnuose vaizduojami asmenys yra piešti. Švč. Trejybės sosto šalyse, po Marijos apsiaustu, kairėje pusėje yra trylika, o dešinėje keturiolika asmenų maldos poza. Abiejų sparnų pirmoje eilėje yra po kryžiuotį su baltu apsiaustu ir raudonu kryžiumi ant jo. Manoma, kad kairėje pusėje pavaizduotas Kryžiuočių ordino magistras. Dešinėje pusėje minioje matyti vyskupas ir popiežius su gotiška tiara. Tokios atidaromos Marijos statulos pasirodė XII a. Prancūzijoje, kur viduj vaizduojama Kristaus kančia, o nuo XIV a. Švč. Trejybės sostas. Tose pirminėse statulose Kūdikis stovi ar sėdi ant kairio Motinos kelio, panašiai kaip viduramžių miniatiūrose, vaizduojant trijų išminčių pagarbinimą.

Seinų statula ypatinga tuo, kad ją atidarius Marija vaizduojama po apsiaustu globianti žmones. Prancūzijos šios rūšies statulose tokio vaizdavimo nėra. Šiandien pasaulyje tokių statulų kaip Seinų yra šešios, ir visos kilusios iš Rytprūsių — Kryžiuočių ordino žemės. Viena yra Niurnbergo tautiniame muziejuje (neaišku ar po II pasaulinio karo išliko), kita — Cluny muziejuje Paryžiuje, trečia — Švč. Marijos bažnyčioje Elbinge, dvi lenkų Pamary (Klonovka ir Lubisrevo bažnyčioje) ir minėtoji Seinuose.

Šių statulų kilmės laikas — XIV a. pabaiga ar XV a. pradžia. Seinų statula savo detalėmis yra charakteringiausia. Sparnuose nupieštų asmenų drabužiai — ilgos iki plaštakų rankovės, aukštai po kaklu vyrų ir moterų susegtos apykaklės yra tikriausi duomenys chronologijai nustatyti. Vyrai ilgais, kaklą siekiančiais plaukais. Moterų plaukai suversti į vieną šoną, laisvai krinta ant pečių. Visoje grupėje nebuvimas perspektyvos, palyginus su figūra per trumpos rankos, ilgi ploni jų pirštai primena Fra Angelico (1387 — 1455) darbus.

MALONĖS.

Garsas apie statulos stebuklingumą plačiai pasklido po Lietuvą, netgi pasiekė Romą. Vysk. P.Viežbovskio 1873 m. vizitacijos akte pasakyta, kad Marijos statula garsi Seinuose nuo neatmenamų laikų. Kada ir kieno oficialiai buvo pripažintas jos stebuklingumas, bažnyčios aktuose nėra pažymėta. Grigalius Šymakas, Vilniaus dominikonų prioras ir Lietuvos provinciolas, apie įvykusius stebuklus Seinuose rašo: “Po statulos kojomis kabo sidabrinė lentelė, ant kurios matyti kūdikis vystykluose, — tai votas pono Masalskio ir jo žmonos, paaukotas po to, kai kūdikis Felicijonas, mūsų ordine Domininkas Masalskis, jau negyvas buvo padėtas prie tos statulos ant altoriaus ir atgijo.

Kitas žmogus, nuo užgimimo luošas, ordine tėvas Liudvikas Tiškevičius, mūsų vienuolyno įsteigėjas Huščeve, tėvų iš ten dar nekalbantis
atvežtas su sidabrine votine lentele į Seinus; kai tik votas buvo pakabintas prie statulos, vaikas atgavo sveikatą”. Seinų stebuklingos Dievo Motinos ypatingai globai dominikonai priskyrė Seinų miestelio ir vienuolyno saugojimą nuo Lietuvon įsibrovusių maskolių 1656 m. Kai jie buvo užėmę Lazdijus ir rengėsi žygiui į Seinus, vienuolyno prioras Zigmantas Mieškajavičius norėjo statulą išgabenti į Prūsus, kad maskoliai nepagrobtų ar nesunaikintų. Jau buvo paruoštas vežimas, pakinkyta pora gerų arklių, įkelta statula, tačiau arkliai nepajėgę pajudinti vežimo iš vietos. Lūžusios naujos ašys, ir statulą tekę palikti vietoje. Po kelių dienų maskoliai prisiartino prie Seinų, bet staiga nuo miesto pasitraukė: jie pamatė aplink bažnyčią būrį baltai apsirengusių kareivių (angelų), grasinančių ginklais. Išsigandę grįžo atgal ir Seinus paliko ramybėje.

Kai Seinų dominikonai bylinėjosi su Vygrių kamalduliais dėl 30 valakų miško, jie padavė tuo reikalu prašymą karaliui Jonui Kazimierui (1648 — 1668). Tame rašte pamini Seinuose vykstančius stebuklus. XIX a. pab. prie statulos buvo 22 votai. Be jau minėtų, liudijančių stebuklingus pagijimus, vienas yra paaukotas Gardino Rožinio brolijos, iš 1681 m., nežinia už kokią malonę. Kitas — Vilniaus panašios brolijos auka.

VAINIKAVIMAS.

Kolegiatinė Seinų katedra popiežiaus apaštaliniu laišku 1973.IX.27 gavo mažesnės bazilikos titulą. Lomžos vyskupui ir Varšuvos kardinolui Višinskiui prašant, seiniškė Dievo Motinos statula buvo vainikuota Vatikano kapitulos vainikais (1973.II.3 dekretas), o vainikavimo iškilmės, dalyvaujant visiems Lenkijos vyskupams, tarp jų ir kardinolui Karoliui Voitylai, įvyko 1975.IX.7. Iškilmėse dalyvavo ir daugybė Seinų srities lietuvių. Grupė Seinų lietuvaičių visų lietuvių vardu sveikino Krokuvos kardinolą Voitylą ir įteikė jam Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą.

Vatikano kapitulos vainikais paprastai vainikuojami tiktai garsūs paveikslai, o čia statula yra ypatinga (atidaroma), tad į Seinus buvo nuvykęs vienas kardinolas iš Romos pamatyti, kaip toji statula atrodo. Buvo duotas leidimas ją vainikuoti, tačiau uždrausta kada nors statulą atidaryti. Paskutiniuoju metu koplyčiai įdėti geležiniai vartai ir ji atidaroma tik ypatingomis progomis. Šiaip yra užrakinta. ATLAIDAI. Popiežius Pijus VI breve 1784.XII.3 suteikė Seinų bažnyčiai visuotinius atlaidus aplankantiems bažnyčią per tris dienas prieš VII.2, per pačią Marijos Aplankymo šventę ir ištisą tos šventės oktavą. Taip pat švenčiama Rožinė, Grabnyčios (II.2).


Seinai-Punskas, 2007 m. lapkričio 21 d.

Jo Ekscelencijai
Elko Vyskupui Jerzy Mazur

Ekscelencija,

Elko vyskupijoje gyvenantys lietuviai vis labiau sunerimę dėl lietuvių sielovados padėties, kuri susiklostė Punsko, Smalėnų ir Seinų parapijose.

Jau keletą savaičių Seinų parapijos lietuviai neturi kunigo, mokančio lietuvių kalbą. Prelato Kazimierzo Gackio siūlymas šv. Mišias lietuviams atnašauti kunigui, nemokančiam lietuvių kalbos, paliekant tik giedojimus lietuviškai, dėl suprantamų priežasčių lietuviakalbiams tikintiesiems yra nepriimtinas. Taip pat nėra tinkamas sprendimas sekmadienio Mišias laikyti Punsko klebonui kanauninkui Czesławui Baganui, kadangi vėl Seinuose Mišios perkeliamos iš 13 val. į 14 val., kas visiškai netinka aplinkiniuose kaimuose gyvenantiems ūkininkams, o kanauninkas ne visada gali būti pajėgus tinkamai vykdyti pareigas abiejose parapijose. Be to, lieka neišspręstas krikštų, santuokų ir laidotuvių klausimas.

Lietuviams tikintiesiems, Žagarių bažnytėlės lankytojams, taip pat jau keletą savaičių neatnašaujamos šv. Mišios lietuvių kalba. Primename, kad kun. Andrzej Opanowskį, kuris tarnavo lietuviams Smalėnų parapijoje, perkėlus į kitą parapiją ir Smalėnuose jau keletą mėnesių nėra lietuviškų šv. Mišių. Taigi nuoširdžiai prašom imtis atitinkamų veiksmų, kad kilusios problemos būtų išspręstos. Tikime, kad Jūsų Ekscelencija greitai priimsite sprendimus.

Su pagarba ir krikščionišku nuolankumu

Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė
Irena Gasperavičiūtė
Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas
Algirdas Vaicekauskas

Susipažinti:
1. Lietuvos vyskupų konferencijai
2. Prelatui Edmundui Putrimui
3. Punsko parapijos klebonui Czesławui Baganui


Žagarių bažnytėlės padėtis

Reiktų tęsti gražią Žagarių bažnytėlės istoriją, pradėtą ankstesniam „Aušros” nr., tačiau visai neseniai šios šventovės tikintiesiems kilo naujų, neišsprendžiamų problemų. Tad istoriją reikia kiek atidėti į šalį ir bandyti gelbėti dabartį.

Paskutinį spalio sekmadienį (2007-10-28) atėjus į pamaldas nustebino nemaloni staigmena. Nuo altoriaus prašneko į žmones lenkiškai neseniai į Seinus atsiųstas, dar mažai kam pažįstamas vikaras Tadeusz Pożeraj. Iš pradžių pagalvojome, kad kun. Vytautas Vaina gal staiga susirgo, nors iki šiol labai sąžiningai atlikdavo savo kunigiškas pareigas, ir nei ligos, nei atostogos nesutrukdydavo jam atvykti į pamaldas Žagariuose. Pasibaigus pamaldoms kunigas Tadeusz pasakė, kad žada pasimokyti lietuvių kalbos, nes gali jam prireikti ilgiau važinėti į Žagarius. Ši informacija mums buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nieks nebuvo girdėjęs, kad kunigas lietuvis ruošiasi mus palikti. Vėliau sužinojome, kad Seinų lenkiškoji spauda su malonumu sukompromitavo lietuvį kunigą. Kaip bebūtų apmaudu, jiems tai pasisekė. Vėliau „sensacija” pasinaudojo ir kitų lenkiškų laikraščių žurnalistai, lyg staiga „atradę” tokią įdomią problemą. Lenkiškoji Seinų visuomenės dalis patyrė keleriopą pasitenkinimą: galėjo parodyti lietuvio kunigo netobulumą, tuo pačiu atitraukdama dėmesį nuo aktualių įvykių, susijusių su vietiniais kunigais lenkais, o svarbiausia – pradėti mus lenkinti vėl per bažnyčią. Į Seinų lietuviškas pamaldas laikinai atvyksta Punsko vikaras, tačiau jos laikomos dar pusvalandžiu vėliau, o tai labai nepatogu ypač kaimo gyventojams. Dar blogiau Žagarių ir aplinkinių kaimų tikintiesiems.

Pagal bažnytėlės statytojų valią, išreikštą testamente (apie jo kūrimo istoriją bus rašoma vėliau), ir ją šiuo metu lankančiųjų poreikius šv. Mišios Žagariuose turi būti atnašaujamos lietuvių kalba, tačiau išimties tvarka jau ne kartą skambėjo nuo altoriaus lenkiškai skelbiamas Dievo žodis, o žmonės atsakinėjo lietuviškai. Labai sudėtingos tokios pamaldos. Vargu ar jos pavyktų kitoje bažnyčioje, bet Žagarių žmonės nepasimeta ir tokioje maišatyje. Yra kelios moterys, labai gerai mokančios visus pamaldų tekstus ir be kunigo pagalbos sugebančios į lenkiškus kunigo kreipinius atsakinėti lietuviškai, o paskui jas garsiai, vieningai atsakinėja visa bažnyčia. Kad viskas vyksta gana sklandžiai, reikia padėkoti Anelei Jančiulienei, kuri drąsiai vadovauja maldoms ir pasirūpina skaitymais.

Žagarių žmonės rimtai susirūpinę šiuo metu susiklosčiusia situacija. Lietuvio kunigo problemą, kaip svarbiausią, iškėlė į LLD skyriaus susirinkimą lapkričio 4-ąją gana gausiai susirinkę žagariečiai ir Dusnyčios, Radžiūčių, Jonaraisčio atstovai. Jie prašė Draugijos valdybą padėti parašyti kreipimąsi į vyskupą, kad būtų atsiųstas į Seinų parapiją kunigas, mokantis lietuvių kalbą, bei padėti suorganizuoti delegaciją, kuri vyktų šiuo reikalu pas vyskupą.

Kai kunigas Tadeusz lapkričio 14-ąją sušaukė susirinkimą dėl organizacinių Žagarių bažnytėlės veikimo reikalų, atvykę taip pat pareiškė, kad pageidauja kunigo lietuvio. Paaiškino, jog šios bendruomenės tikintieji turi teisę kelti bažnyčios vadovybei tokį reikalavimą, remdamiesi bažnytėlės statytojų paliktu „Testamentu”, kurio kopiją davė kunigui paskaityti. Kunigas paguodė, kad į kalėdines rekolekcijas žada pakviesti dvasininką iš Lazdijų, kad padėtų organizuoti lietuviškų giesmių mokymą, bet lietuvio kunigo pakviesti galimybės jis šiuo metu nematąs, nes ir Lietuvai kunigų trūksta. Kad lietuvių kunigų yra nedaug, lyg ir žinom, tik nežinia, kodėl tie, kurie jau moka lietuvių kalbą, paimami iš lietuviškų parapijų, kaip šiemet atsitiko Smalėnuose.

Tikėkim, kad kunigo lietuvio problema Seinų parapijoje bus išspręsta teigiamai ir bent šiuo atveju nepasitvirtins teiginys, kad Lenkijos dvasininkai nesirūpina lietuvių tikinčiųjų reikalais.

Janina Macukonienė


Seinų bazilika užtrenkė duris stebuklingam Šiluvos Švč. Marijos paveikslui

 

Punsko vikaro Donato Rolskio pastangomis Lenkijos lietuviai pirmą kartą turėjo garbės priimti Šiluvos Švenčiausiosios Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo kopiją. Tai vienas žymiausių, stebuklais garsėjančių paveikslų, kuris visur priimamas su didžiausia pagarba.

Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Šiluvą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Į jį ir Marijos apsireiškimo vietą nuolat krypo maldininkų akys, buvo reiškiama ypatinga pagarba ir dėkingumas Mergelei Marijai. Tikinčiųjų dėkingumą Dievo Motinai liudija gausūs paveikslą supantys votai.
1786-aisiais paveikslas vainikuotas – taip pagerbta Dievo Motina, kuriai užtariant prie šio paveikslo melsdamiesi tūkstančiai žmonių patyrė Dievo malonių.

Šiluvos Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas kelionę pradėjo Žagariuose, paskui nukeliavo į Punską, Smalėnus ir Vidugirius. Aplenkė tik Seinų baziliką – taip nusprendė parapijos klebonas Kazimierz Gacki.

Seinų parapijos tarybos narys Algirdas Vektorius tikino, kad klebonas K. Gacki su Taryba nederino Šiluvos paveikslo priėmimo ar nepriėmimo reikalo. A. Vektorius pripažino, kad blogai atsitiko, jog Šiluvos Mergelės paveikslui neatsirado vietos pagrindinėje Seinų parapijos šventovėje. Jis taip pat sakė girdėjęs, jog tuo nepatenkinti ne tik lietuvių, bet ir lenkų tautybės parapijiečiai.

Kitas Seinų parapijos tarybos narys, Šventojo Kazimiero draugijos pirmininkas Vytautas Grigutis, pripažino, kad apie tai, jog Seinų bazilika užtrenkė duris paveikslui, sužinojęs iš trečiųjų asmenų. Nežinąs, kokios buvo klebono sprendimo priežastys. Jis tikino, kad iki šiol klebonas visuomet buvo sukalbamas lietuvių sielovados reikalais. Tad gali būti, kad už susidariusią padėtį atsakingi yra tie, kurie su klebonu derino Šiluvos paveikslo priėmimo klausimą.

Tuo tarpu Seinų klebonas Kazimierz Gacki, atsakydamas į klausimą, kodėl Seinų bazilika, kurios požemiuose palaidotas vyskupas Antanas Baranauskas ir kurioje meldžiasi lietuviai, nepriėmė Šiluvos Mergelės Marijos paveikslo, aiškino, kad šiam paveikslui rasta „tinkama vieta“ Seinų parapijoje – Žagarių bažnytėlė. Paklaustas, kuo vadovavosi priimdamas sprendimą neįsileisti stebuklingojo paveikslo kopijos į Seinų baziliką, klebonas aiškino, esą, nenorėjo sukelti sumaišties. Mat dauguma parapijiečių yra lenkų tautybės, ir dėl to gali kilti nereikalingų aistrų. Pasiteiravus: negi klebonas esąs tokios blogos nuomonės apie lenkų tautybės parapijiečius, kad manąs, jog Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas galįs sukelti jų pasipiktinimą, klebonas atsakė, kad „ir Jėzus gali“.

Ž. Makauskienė

Komentavimas negalimas.