Laima Jancaitė. Ar grožinė literatūra – XX amžiaus atgyvena?

 Informacinės technologijos, socialiniai tinklai… Holivudas, kompiuteriniai žaidimai… Ir tos literatūros pamokos mokykloje, kurių nemėgsta neretas vaikas. Kas vyksta pasaulyje? Ar tikrai nebemokame suprasti literatūros, kuri skatina ne vartoti, o rasti gyvenimo prasmę? Ar esame narkomanai, vartojantys viską, ką mums kiša pirkti – lengvus filmus, adrenaliną sukeliančius žaidimus, bevertes populiariąsias knygas? Ar tas laikas, kai žmonės suvokdavo literatūros meną ir jį kurdavo, jau praeityje?

Literatūrologė Jūratė Sprindytė teigia, kad šiuolaikinė literatūra jai daugeliu aspektų atrodo menka palyginus su ta, kuri gyvuodavo seniau. Tokie literatūrologės žodžiai verčia suvokti, kad problema egzistuoja. Ypač tai svarbu lietuvių literatūroje. Viena vertus, suprantama, kad dabar, kai Lietuva – laisva valstybė, literatūra neturi skatinti žmonių stiprybės. Naujoji karta nesupranta to sovietų okupacijos siaubo; apie trėmimus į Sibirą girdėta tik iš miglotų močiučių pasakojimų, o „Dievų miškas“ atrodo netgi kaip fantastika.

Laima Jancaitė

Laima Jancaitė

Skaitymo mastai taip pat mažėja. 2011 metais leidyklos „Mintis“ direktorius Leonardas Armonas teigė, kad per dešimtmetį knygų pardavimai smuko dvigubai, o nuo 1991 metų – septynis kartus. 2011 metų statistikos duomenimis, tik 55 % Lietuvos gyventojų per metus perskaitė bent vieną knygą. Vadinasi, per visus metus beveik pusė Lietuvos gyventojų neperskaitė nė vienos knygos. Skaičiai milžiniški – nepaisant to, kad dalis gyventojų negali skaityti dėl fizinės negalios ar dėl amžiaus, tačiau jau ir maži vaikai galėtų skaityti pasakų knygeles, o imlesni skaito gausiai! Nemažai atlikta amerikiečių tyrimų, įrodančių, kad paaugliai mažiau domisi knygomis nei vaikai: pavyzdžiui, įrodyta, kad septyniolikmečiai skaito daug mažiau dėl malonumo nei trylikamečiai. Dažnai knygas pakeičia išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai – šiame, technologijų, amžiuje randama ir kitokių pramogų. Taip pat svarbus vaikų požiūris į skaitymą – dauguma nejaučia nieko blogo, pripažindami, kad neskaito knygų. Vaikai nejaučia gėdos ar vidinio noro skaityti daugiau.

Vis dėlto jei knygos ir skaitomos, tai – dažniausiai populiarioji literatūra. Žvilgtelėjus į „Pegaso“ TOP 10, matyti, kad vyrauja populiarieji grožinės literatūros autoriai (kaip Dan Brownas); istorijos, susijusios su intriguojančiu siužetu, trileriu, kurios „užkabina“ skaitytoją ir leidžia pailsėti, nuklysti į kitą pasaulį. Šios knygos neskatina skaitytojo mąstyti, ugdyti asmenybės, padeda tik pramogauti. Taip pat galima rasti ir dabar itin populiarių nusikaltėlių biografijų, pavyzdžiui, agurkinių gaujos istorija; šiame amžiuje itin išpopuliarėjusių saviugdos knygų, mokančių, kaip pakeisti gyvenimą, tačiau dažnai teikiančių tik saldžią svajonę. Ir galų gale pasitaiko viena kita vertinga knyga, skatinanti mąstyti, ugdytis, pavyzdžiui, Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“.

Kodėl žmonės dažniausiai skaito populiariosios literatūros knygas? Reikia nepamiršti, kad knyga – irgi prekė. Dažnai net nesusimąstome, kas jos viduje – patraukia gražus viršelis; akcijos; gera reklama; bestseleris arba topų viršūnė. („Juk jei knyga patinka daugeliui žmonių, ji juk turėtų būti gera?“ – tikiname save.) Tačiau reikia suprasti, kad skaniausias saldainis nebūtinai tas, kurio gražiausias popieriukas; ir gal net ne tas, kurį visi perka. Leidyklų strategijos reklamuoti knygas, jas leisti dideliais tiražais ne visuomet nukreiptos į didelę meninę vertę turinčias ar vertingas idėjas skleidžiančias knygas – juk populiariojo žanro knygą su banaliu siužetu lengviau parašyti nei rimtą, gilių potyrių teikiantį romaną. Beje, pasiūlą dažnai nulemia paklausa.

Kita vertus, yra žmonių, netgi nebandančių ieškoti geros literatūros šiose „pigienų“ džiunglėse, jie tenkinasi serialais ar menkaverčiais meilės romanais. Literatūrologas Kęstutis Nastopka tai prilygina greitam maistui, kuris paprastas, bet nemaistingas. Atrodo, kad tokiems žmonėms nerūpi ugdyti asmenybę, būti protingiems ir įdomiems žmonėms, – jie žmonių vertę tapatina su madų sekimu, materialiu turtu, o ne proto guvumu. Galbūt dėl to ir egzistuoja tos pigienos? Knygynai, pilni gražių viršelių ir didelių kainų (kuo didesnė kaina – tuo labiau reikia turėti!), be proto siekiantys pelno, skatina tos bevertės, tačiau patrauklios vartotojų visuomenei literatūros gausą.

Bet ar tikrai mums reikia tų aukštą meninę vertę turinčių knygų? Juk jas dažnai sunku skaityti. Sunku suprasti. Juk dažnai reikia įžvelgti giliau nei paviršutiniškas siužetas. Bet reikia prisiminti, kad žmogaus protas auga dirbdamas. Iš tiesų, gerą, kritikų įvertintą literatūrą skaitantys žmonės yra pranašesni tuo, kad jų empatija geriau išvystyta. Tai yra įrodyta nemažai mokslinių tyrimų. Pvz., 2013 metais Niujorke atliktas mokslinis tyrimas įrodė, kad žmonės, skaitantys tokius klasikinius autorius, kaip Harperą Lee, Čarlzą Dikensą, Antoną Čechovą ir kt., daug geriau suvokė kitų žmonių emocijas nei žmonės, kurie skaitė trilerius ar romantinius romanus. Ir, be abejo, klasikus skaitantys žmonės suvokė kitų emocijas daug geriau nei visai neskaitantys. Taigi, skaityti klasikinę ar šiuolaikinę, bet turinčią meninę ir išliekamąją vertę literatūrą apsimoka – taip lavinama empatija, gebėjimas, kuris padeda geriau perprasti kitus žmones, jų veiksmus, emocijas.

Tad kas vis dėlto bus, jeigu žmonės skaitys dar mažiau knygų? Ar mes nebebūsime empatiški, ar visas pasaulis pavirs karų virtine ir degėsiais? Ko gero, taip nenutiks – juk knygos nėra vienintelis dalykas, ugdantis vertybes. Įsijausti į personažo būseną ir jį suprasti skatina ir filmai. Geri filmai, su tikromis, jaudinančiomis istorijomis gali veikti panašiai kaip ir knygos. Tačiau vienas filmas trunka vidutiniškai dvi valandas – galima spėti tik įšokti į personažo kailį, o po to iškart vėl – grįžti į realų gyvenimą. Kita vertus, gerą knygą galima skaityti ir porą savaičių, ir mėnesį – taip ilgiau ir giliau jaučiamas personažo vidinis pasaulis, geriau suprantama, kuo įsivaizduojamas asmuo gyvena, taigi, ir empatijos ugdymas yra didesnis. Taip pat knygos, ne taip, kaip filmai, lavina vaizduotę, kuri be galo praverčia dirbant kūrybišką darbą arba tiesiog ieškant įvairių nestandartinių sprendimų kovojant su problemomis tikrame gyvenime.

Tad kaipgi galima ugdyti, pagerinti skaitymo įgūdžius? Visų pirma svarbus požiūris. Dažnai žmogus vertina arba nevertina skaitymo priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje jis augo: jei tėvai, mokytojai, bendraamžiai į skaitymą žiūrėjo kaip į tuščią laiko švaistymą, tikėtina, kad ir užaugęs žmogus nebus išsiugdęs šio pomėgio. Tačiau jeigu aplinka skatino skaityti, domėtis, skaitymą laikė vertybe, tuomet tai paveikia ir žmogų – šis knygas skaitys; o jeigu neturės laiko skaityti, ieškos laisvų valandėlių, kad galėtų augti kaip asmenybė ir iš skaitymo pasisemti visko, ką duoda šis nuostabus laisvalaikio praleidimo būdas. Taigi, verta prisiminti tai, skatinti vaikus ir kitus artimus žmones skaityti – taip galima išugdyti itin skaitančių, išsilavinusių, empatiškų žmonių kartą.

Antra, reikia mokėti išsirinkti knygas. Mokinių motyvacija padidėja skaityti tada, kai knyga yra susijusi su įdomia tema. Dėl to dažnai mokiniai nemėgsta privalomojo skaitymo – šios knygos retai būna susijusios su vaikų interesais. Kita vertus, neretai žmonės, sakantys, kad neperskaitė nė vienos knygos gyvenime, iš tiesų per mažai bandė jas skaityti. Reikia pradėti nuo mažesnių knygų. Galbūt plonesnių, lengvesnių, kurios taip pat ir užburia, ir ugdo empatiją. Pavyzdžiui, E. Saint-Egziuperi „Mažasis princas“ yra nestora klasika, tinkanti ir suaugusiesiems, ir vaikams. Vis dėlto, kaip teigia literatūrologas Kęstutis Nastopka, kiekvienas žmogus turi atrasti pats, kokia knyga jam tinka. Taigi, reikia bandyti, bandyti ir bandyti. O bandyti verta – pasak K. Nastopkos, „gyvenimas ne toks jau ilgas, kad galėtum skaityti vien komercinę literatūrą“.

Literatūra:

http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/vertybiu-turgus-vietoj-karalyste-1338128/

https://www.newyorker.com/culture/cultural-comment/books-smell-like-old-people-the-decline-of-teen-reading

https://fisherpub.sjfc.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1196&context=education_ETD_masters (51–52)

https://www.theguardian.com/books/2016/aug/23/literary-fiction-readers-understand-others-emotions-better-study-finds

https://www.theguardian.com/books/booksblog/2013/oct/08/literary-fiction-improves-empathy-study

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba-vilnius/32/25190/literaturologas-knygas-siulo-degustuoti

http://www.technologijos.lt/n/mtl/S-22906/straipsnis/Technologiju-rykste–nenoras-skaityti-knygas

https://www.indy100.com/article/the-countries-that-read-the-most-books-7348401

Laima Jancaitė

 

Komentavimas negalimas.