Kur gimėm, kur augom…

Nuaidėjo, atsimušė į pušynus, nuplaukė ežero bangom džiaugsmo šūksniai, ašaros nukrito, nuskambėjo prisiminimų žodžiai… 2018 metų birželio 16-ąją įvyko Dapkevičių giminės susitikimas. Jau prie Punsko bažnyčios išvysti seniai matyti veidai, visai neprisimenami ar ir nepažįstami – brolių, pusbrolių vaikų, dėdės, tetos. Kiek būta apsikabinimų, šiltų žodžių, šypsenos veiduose, bandymų atsakyti į klausimą: „Atspėk, kas aš?“

Smagiausia, žinoma, buvo jaunimui ir vaikams – jau kažkelintai kartai. Jie pirmieji plaukiojo ežere, šnekėjosi, prisistatinėjo vieni kitiems, šoko, dainavo. Juk tai buvo pirmas toks susitikimas giminių, gyvenančių Lenkijoje ir Lietuvoje. Atvyko ir gyvenantieji kituose kraštuose, kurie iš Tėvynės išvykę užsidirbti sotesnio duonos kąsnio.

Punsko bažnyčioje šv. Mišias aukojo kunigas Kęstutis Žemaitis, Zitos Dapkevičiūtės-Žemaitienės sūnus, Jono ir Elžbietos (Balulytės) Dapkevičių anūkas. Paskui bendrauta užstalėje.

Dapkevičių pavardė seniau buvo užrašinėjama dokumentuose Dobkiewicz, o 1939 m. pakeista į Dapkiewicz ir tokia likusi iki šiol. Sakyta, kad Dapkevičių giminės pradininkas Mykolas su motina atėjęs iš Beviršių kaimo į Žagarius pas bevaikius Zablackus. Pasiturinčio ūkininko Zablacko žmona buvo silpnos sveikatos. Jai mirus, vyras susirado žmoną kitam gale Galadusio, Beviršiuose. Tai buvo našlė Marcelė Dapkevičienė, turinti sūnelį Mykolą. Senelis Petras Dobkevičius anūkams dažnai kartojęs, kad jo tėvą Mikucį, arba Mykolą, mama atsivedė iš Lietuvos. Patėvis aprašė užaugusiam Mykolui ūkį. Zablackui mirus, ūkis tapo Mykolo Dobkevičiaus nuosavybe.

Užaugęs Mykolas vedė Rožę Petruškevičiūtę, Motiejaus ir jo žmonos Kazakevičiūtės jauniausią dukterį, knygnešio Karolio, vadinto Karuliu, Petruškevičiaus sesę, iš Žagarių (jų sodyba buvo, kur ugniagesių būstinė). Mykolas (1828–apie 1875) ir Rožė (1833–apie 1874) Dapkevičiai užaugino 6 vaikus: 4 dukras ir 2 sūnus (Magdalena, Kazimieras, Marijona, Ona, Petras, Ieva). Vaikai užaugę iškriko. Tėviškėje liko sūnus Petras. Vyriausioji Mykolo ir Rožės dukra Magdalena ištekėjo už Vilkelio Dusnyčios kaime (dabar Lietuvoje), antroji Marijona – už Tamošiaus Liaukevičiaus Dusnyčios kaime (Lenkijos pusėje likusi ši kaimo dalis). Trečioji Ona buvo vieniša. Ji 40 metų dirbo tarnaite ir guvernante Čenstakave. Senatvėje sugrįžo į Žagarius pas brolį Petrą. Vėliau, kai išblaškė vokiečiai šeimą, gyveno kaimynystėje pas sesę Ievą Pacukonienę. Mirė 1942 m.

ep

Jauniausia Ieva ištekėjo už kaimyno Povilo Pacukonio, turėjo 7 dukras, 5 iš jų liko Lietuvoje, kur visos baigė aukštuosius mokslus: Ona Gražulienė (1898–1980), Elzė Gražulienė (1904–1995 Kaune), Veronika Navickienė (1907–1975) Kazlų Rūdoje, Magdalena Kirnienė (1913–2008), Ieva Peciukonytė (1915–1998 Kaune). O Ievos Dobkevičiūtės ir Povilo Pacukonio dvi dukros liko Lenkijoje. Dukra Agota (1898–1968) ištekėjo už Macukonio (kitapus Galadusio ežero), o Marutė (1902–1986) – už Maksimavičiaus, vadinamo Juračioku, Rakelijoje. Marės vaikai: Jonas, Antanas, Aldona Barkauskienė, Marė Janulevičienė, Ona Antanavičienė, Kanadoje gyvenusi jauniausioji Birutė.

Mykolo ir Rozalijos (Rožės) vyriausias iš sūnų Kazimieras Dobkevičius buvo vedęs kaimynę Jakubauskaitę (dabar antrojoje linijoje šitie Jakubauskai). Jis turėjo paveldėti ūkį, nes jaunesnis brolis Petras tuo metu tarnavo priverstinėje rusų kariuomenėje, carienės gvardijoje Peterburge. Tačiau Kazimieras jaunas mirė. Liko dukrelė, bet ir ji mirė. Paskui našlė Jakubauskaitė-Dobkevičienė ištekėjo už Gadliausko. Jam mirus, dar kartą ištekėjo už vadinamojo balų Jakubausko. Žemes sujungė į vieną ūkį. Turėjo dvi dukras Ievą ir Agotą Jakubauskaites.

Ūkis ir tėviškė po brolio Kazimiero mirties teko Petrui. Mykolo ir Rožės (Petruškevičiūtės) Dobkevičių jauniausiasis sūnus Petras gimęs 1865 m. sausio 18 d./vasario 5 d. Krikštytas Seinų katedroje. Krikštatėviai: Andrius Petruškevičius ir Marcelė Zablocka. Tėvui Mykolui tada buvo 37 metai, o motinai Rozalijai – 32 metai. Petras, jaunystėje kelerius metus tarnavęs rusų kariuomenėje, sugrįžęs į tėviškę pasiliko ūkininkauti. Jis buvo aukštas, smagus vyras.

Kaip jau minėta, jis tarnavo carienės gvardijoje Peterburge. Carienė kasdien peržiūrėdavo savo kariuomenę ir klausdavo, iš kur kuris kareivis atvykęs. Petras atsakydavęs: „Iz Suvalskoj gubernii, Vaša Imperator.“ Toje kariuomenėje jis tarnavo penkerius metus (o tada tarnyba trukdavo net 7 metus; sutrumpino dėl brolio mirties ir kad tėvams ūkyje reikalinga buvo pagalba). Puikiai išmoko rusiškai skaityti, žinojo visos carų giminės vardus. Šventadieniais kariai su cariene eidavo cerkvėn melstis už sveikatą. Kai mirė brolis Kazimieras, tai mama ir Petrą partraukė namo, nes jų tėvas Mykolas jau buvo anksčiau miręs ir neliko šeimininko.

Petras Dapkevičius buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona buvusi iš Gavieniškių kaimo (kur dabar gyvena Čokailai) Teofilė Bukauskaitė. Ji mirė gimdydama. Paliko 3 našlaičius: Apoloniją, vadintą Paliuse (1892–1965), Juozą (1895–1965) ir Marijoną (1904–1940). Petro pirmosios santuokos duktė Apolonija ištekėjo už Juozo Kubiliaus Miškiniuose, turėjo 2 sūnus ir 3 dukras, buvo ištremti Sibiran. Sūnus Juozas nuėjo žentuosna pas Balulius į Klevų kaimą. 1941 m. jie buvo priversti išsikelti į Lietuvą, liko gyventi Šunskuose. Turėjo sūnų Joną Dapkevičių ir 3 dukras (Onutė Vasiliauskienė, Adutė Ardzijauskienė, Zita Žemaitienė – kun. Kęstučio Žemaičio mama ir karininko Juozo mama). Petro dukra Marijona nuėjo į Lumbių kaimą už Prano Valukonio (vėliau našlys likęs Petras Dapkevičius vedė to Prano dukrą Elžbietą Valukonytę – iš pirmosios Prano Valukonio santuokos). Marijona mirė sulaukusi 40 metų, išauginusi 4 vaikus: Birutę Skripkienę, Vitą Valukonį, Marytę (pas Šarkus nuėjusi kaip augintinė, ištekėjusi už Algirdo Sinkevičiaus) ir jauniausią Onutę (ištekėjusi Zambrove).

Elžbieta Valukonytė-Dapkevičienė (1871–1946 01 03) iš Lumbių mirė būdama 75 metų, Petras Dapkevičius (1865–1953 08 06), Elžbietos vyras – 88 metų. Petro ir Elžbietos Dapkevičių vaikai: Jonas (g. 1905 m., mirė jaunas), Kazimieras (1908–1954), Ona, tapusi Šarkiene (1906–1997), Petronėlė, tapusi Petruškevičiene (1912–1997). Jonas Lietuvoje baigė aukštuosius mokslus. Motina labai norėjo, kad jis eitų į kunigus, bet sūnus vedė lietuvaitę Angelę. Anksti mirė, palikdamas sūnų Juozuką „ant žmonos rankų“. Ona Šarkienė mokėsi Lietuvoje audimo. Gyveno su vyru Antanu Šarka Lumbių kaime pas Šarkus. Nesulaukė įpėdinių. Buvo bevaikiai. Augintine tapo Onos Šarkienės tetos Marijonos dukra Marytė Valukonytė. Jauniausia iš vaikų Petronėlė, vadinta Petruse, ištekėjo už Jono Petruškevičiaus iš Burbiškių.

 ***

 Prisiminimais pasidalijo Onutė Petruškevičiūtė-Viskantienė, Petronėlės (Dapkevičiūtės) ir Jono Petruškevičių dukra, iš Alytaus.

 Papasakosiu apie Petronėlės Dapkevičiūtės šeimos likimą. Dapkevičių Petronėlė, mūsų mama, buvo jauniausia iš antrosios tėvelio santuokos (Petro ir Elžbietos (Valukonytės) Dapkevičių) dukra. Ji gimė 1912 m., o mirė 1997 m. 1936 m. Petronėlė ištekėjo į Burbiškius už Jono Petruškevičiaus, vyriausiojo šeimos sūnaus, gimusio 1904 m., o mirusio 1964 m. Jie pasistatė namus, ten gimė brolis Jonas ir aš, Onutė.

Vėliau – tremtis. Prievarta 1941 m. išvaryti iš savo namų Burbiškiuose, vokiečiams užėmus kraštą, vykdant politiką „lietuviai – į Lietuvą, lenkai – į Lenkiją“. Taip tėvai atidūrė su dviem mažamečiais vaikais Vilkaviškio krašte, svetimuose namuose, vėliau buvo perkelti į Vilniaus kraštą, o dar vėliau persikėlė laikinai gyventi į ištremtos Marcinkevičių šeimos sodybą Verstaminų kaime, Lazdijų rajone. 1957 m., nepavykus sugrįžti į savo namus Lenkijoje, pasistatė namelį netoli Lazdijų, Žemaitkiemio kaime, kur apsigyveno ilgam laikui, ūkininkavo iki mirties, čia ir mirė.

Lietuvoje jiems dar gimė 6 vaikai: Petras, Vitas, Sigitas, Vincas, Marytė, Zita. Visi broliai ir seserys išsibarstė po visą Lietuvą. A. a. Sigitas apsigyveno Vilniuje, aš ir Marytė, įgijusios mokytojų profesiją, gyvename Alytuje, Zita, baigusi ekonomikos mokslus, apsistojo Kaune, a. a. Vitas ir a. a. Petras gyveno Marijampolės rajone, o a. a. Jonas ir dar gyvas Vincas gyveno netoli vienas kito Lazdijų rajone, Žemaitkiemio kaime.

Mama sulaukė 23 anūkų, o jau proanūkius ir suskaičiuoti sunku, nes vis dar kurioje nors  šeimoje gimsta naujas Lietuvos pilietis.

Aš jau Lietuvoje baigiau mokytojų seminariją. Teko dirbti ir Vilnijos krašte, lankyti mokinių tėvus. Kaimas prie Trakų–Prienų greitkelio gražiu lietuvišku pavadinimu – Bijūnai. Pasitinka močiutė kieme, sveikinuosi lietuviškai, ji rezga lenkiškus sakinius „po prostomu“. Neiškentusi sakau: „Močiute, kodėl nešnekat su manim lietuviškai? Juk puikiai suprantat.“ Ji atsako, žinoma, keista lenkų kalba, kad ji jau lenkė, nors pabrėžia: „Mano senelis byl prostyj cham litovec.“ Kodėl apie tai kalbu? Į mūsų per prievartą paliktus ūkius buvo atkelti žmonės iš Vilnijos. Jie nieko nevertino, siaubingai „šeimininkavo“ užimtuose namuose. Elgėsi lyg tikri barbarai, radę tvarkingus ūkius, namus.

Kai jau nusistovėjo ramybė, neilgą laiką buvo leista grįžti į Lenkiją. Tėtė, kaip vyriausias Petruškevičių sūnus, pirmiausia rūpinosi išleisti pas mus į Verstaminus Lazdijų rajone (kad būtų arčiau sienos, ten gyveno tėvai) suvažiavusias brolių šeimas į Lenkiją. Dėdė Liudvikas Lenkijoje apsistojo mūsų namuose Burbiškiuose. Dėdė Albinas su močiute išvažiavo į savus.

Į savo namus taip ir negrįžom. Nespėjom, nes jau uždarė sieną. Todėl giminės susitikimas buvo tokia džiugi šventė. Kai jau susikūrėm savo gyvenimus, buvo galima nuvykti pas gimines Lenkijon pagal gautus kvietimus. Tai buvo nelengva. Mama aplankyti giminių buvo išvykus kelis kartus. Visi labai maloniai priėmė. Dauguma giminių jau iškeliavę Anapilin. Tesiilsi ramybėje.

Taigi giminės sambūris buvo ir graudus, ir džiugus. Geros kloties ir Dievo palaimos mums visiems.

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.