Kur bręsta Tėvynės sūnūs

Paskutinį rugsėjo savaitgalį Lietuvos kankinių parapijoje Mississaugoje (Kanada) buvo paminėtos net keturios progos: prisiminta Šv. Jono Krikštytojo parapija, įsteigta prieš 90 metų, pasidžiaugta 40 metų lietuvius buriančia Lietuvos kankinių parapija ir Anapilio sodyba, priglaudžiančia sporto klubus, chorus, būrelius, paminėtas ir Lietuvos šimtmetis, o svarbiausia, šimtmečio proga pagerbtas šios šventovės ir sodybos steigėjas kun. Petras Ažubalis, besiilsintis savo paties įsteigtoje amžinojo poilsio vietoje lietuviams.

az1

 Apie kun. Petro Ažubalio jaunystės laikotarpį ir jo protėvius pasakoja Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė

Rugsėjo 28 d. Kanados lietuvių muziejuje-archyve buvo atidaryta šiam Didžiam Žmogui skirta paroda, pasodintas šimtmečio ąžuoliukas, o sekmadienį, paskutinę rugsėjo dieną, parapijiečiai rinkosi prie kun. P. Ažubalio kapo, kur meldėsi kartu su iš Kauno besilankiusiu arkivyskupu Lionginu Virbalu, SJ. Jaunieji Ažubaliai, kunigo brolio vaikaičiai, ant jo kapo padėjo gėlių. Kapinėse esančiame Kryžių kalnelyje nuo šiol stovės ir jam skirtas vyskupo pašventintas kryžius, ant kurio parašyti jau gana dažnai girdimi įkvepiantys žodžiai iš P. Vilučio knygos apie kun. P. Ažubalį – „Niekada nenuleisk sparnų“.

az2

Prie jubiliejinių tortų kun. P. Ažubalio brolio vaikaičiai (iš kairės): Justinas, Audrius, Joana, Tomas

 Apglėbti Viešpaties malonės

 Į iškilmingas Mišias besirenkantys parapijiečiai ir svečiai klausėsi Lietuvos kankinių parapijoje užaugusios Vaivos Dzemionaitės giesmių, o per Mišias giedojo gausus būrys choristų: į šventę atvyko net choras „Balsas“ iš Monrealio (vad. A. Stankevičius ir K. Kliorytė) bei kaimynai iš Toronto Prisikėlimo parapijos – choras „Volungė“ (vad. D. Viskontienė) ir merginų ansamblis (vad. N. Benotienė ir D. Viskontienė), Lietuvos kankinių parapijos vaikų choras „Gintarėliai“ (vad. D. Grigutienė) bei Prisikėlimo parapijos vaikų ir jaunimo choras (vad. D. Biskienė) bei vargonininkė D. Radkė. Maldas lydėjo giesmės, atliekamos ir chorų, ir solistų, kanklių ansamblio, kuriam vadovauja Ž. Janeliūnienė ir A. Valaitytė.

az3

Kun. P. Ažubalio parodos atidarymas. Iš kairės: Dalia Ažubalienė, kunigo P. Ažubalio sūnėno Jono žmona, Onutė Ažubalienė, kunigo P. Ažubalio brolio žmona, Jonas Ažubalis, kunigo P. Ažubalio sūnėnas, Edita Lansbergienė, Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Snieguolė Kubiliūtė, „Sėlos“ muziejaus muziejininkė

Iškilmių apeigoms vadovavo vyskupas L. Virbalas, SJ. Mišios buvo transliuojamos per Marijos radiją. Jose dalyvavo Lietuvos kankinių parapijos klebonas Nerijus Šmerauskas, prelatas Jonas Staškevičius ir Prisikėlimo parapijų kunigai bei Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai prelatas E. J. Putrimas.

Arkivyskupas pasveikino parapijiečius ir parapijos kunigus, svečius, įteikdamas popiežiaus palaiminimą. „Visi esame apglėbti Viešpaties malonės ir daugybės jos dovanų, kurias minime įvairiomis sukaktimis, – kalbėjo arkivyskupas. – Noriu padėkoti, kad jūs rūpestį, nuoširdumą ir pagalbą išlaikot, už visą lietuvių veiklą – organizacijų, kolektyvų. Ačiū už tai, ačiū už paramą, kurią suteikiat, už lietuvių centrą, Vaikų dienos centrą Kaune ir kitur. Taip pat pasinaudoju proga padėkoti ir Prisikėlimo parapijai, klebonui, visiems parapijiečiams už žymią paramą kiekvienais metais, daugelį metų Kauno „Labdaros“ valgyklai, kurioje kas dieną apie 300 žmonių ne tik gauna pavalgyti, bet ir galimybę pabendrauti, dėmesį ir rūpestį. Nuoširdžiai ačiū jums visiems.“

Mišių pabaigoje aidėjo „Tautiška giesmė“ – ir Lietuvai, ir kun. P. Ažubaliui, ir kiekvienam, kuris stovėjo šalia ar buvo mintyse.

 Šilta širdy

– Labai šilta širdy, – sakė ranką prie krūtinės pridėjęs po Mišių šypsodamasis Danius Juras. – Būti čia šiandien su visais, su šia bendruomene… – atsikvėpė Monrealio choro „Balsas“ dainininkas. – Mums labai patinka dainuoti, todėl mes ir esame čia…

az4

Arkivyskupas Lionginas Virbalas Lietuvos kankinių parapijai (Kanada) atvežė Popiežiškąjį palaiminimą

 Čia, kur maža salelė gyva lietuviškumu, kur reikia lietuvių kalbos, lietuviškos dainos ir maldos žodžio, Vyties ir rūtos, ir tautinio drabužio, ir vėliavos, kurios spalvų paukštės skrido didžiojoje Anapilio sodybos salėje, scenos gilumoje, – pakėlusios sparnus. Čia, kur „kartais atrodo, kad lietuvybės daugiau negu Lietuvoje“, – jau netrukus pasakys Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė… Kur scenoje dr. Arūno Pabedinsko rūpesčiu pastatyti ekranai laukė, kol juose nušvis nuotraukos ir dainų žodžiai, kurie padės žiūrovams dainuojant. Mikrofonai, garsintuvai, kompiuteriai, laidai laideliai, šviesos – tai vis jo rūpestis, be kurio nebūtų nei garso, nei vaizdo.

– Džiaukimės, kad turime savo namus svetimoje žemėje, lenkime galvas tam Didžiam Žmogui, kurio dėka galime susiburti po šiuo stogu, – kvietė kun. P. Ažubaliui skirtą šventinį vakarą pradėjusi Aldona Remesat.

 Leisk pakilti ir skrist tolyn…

 Ekranai atgijo, koncertą pradėjus K. Kliorytei, kuri padainavo vaikiškų dainelių, o jai padėjo su muzikiniu fonu susilieję „Gintarėlių“ bei Prisikėlimo parapijų chorų vaikų balseliai.

Toronto jaunimo grupės „Gintaras“ šokėjai, mirgėdami tautiniais drabužiais, šoko „Linksmapolkę“, „Džigūną“ ir „Liuoksinį“, pelnydami audringų plojimų.

az5

Išmėginami Editos Lansbergienės iš Biržų atvežti skudučiai

 Iš Lietuvos šimtmečio Dainų šventės su Aukso paukšte sugrįžusi muzikė Dalia Skrinskaitė-Viskontienė pradėjo Toronto merginų ansamblio, „Volungės“ ir „Balso“ chorų koncertą. Visoms dainoms žiūrovai plojo, daugumą dainavo kartu, nes jos – žinomos, dainuotos, girdėtos, skambėjusios šių metų jubiliejinėje Dainų šventėje Vilniuje: „Šių naktį, per naktį“ (dir. D. Viskontienė), „O kai sauliūtė tekėjo“ (dir. A. Stankevičius), „Mūsų dienos kaip šventė“ (dir. K. Kliorytė), ypatinga harmonija stebino „Didel galva pelėda“ (dir. N. Benotienė). Toronto merginų ansamblis labai jaunatviškai ir optimistiškai kvietė: „Leisk pakilti ir skrist tolyn, tolyn…“ – tarsi pakartodamos ir pritardamos dabar jau su kun. P. Ažubaliu susijusius „Niekada nenuleisti sparnų“…

 Lyg pats artimiausias

 Dainininkus plojimais palydėjus nuo scenos, salei nuščiuvus, nuotraukomis iliustruotais pasakojimais, patyrimu ir išgyvenimais dalinosi Dalia Ažubalienė, iš Punsko (Lenkija) atitekėjusi į Mississaugoje gyvenančių Ažubalių giminę, o nuo šio pavasario pasinėrusi į savo vyro krikšto tėvo ir dėdės kun. P. Ažubalio paieškas, į jo praeitį Lietuvoje, Čekijoje ir Kanadoje. Apie jį, jauniausią iš penkių vaikų šeimoje, veiklų Biržų gimnazijos ateitininką, ji kalbėjo lyg apie savo patį artimiausią giminaitį, pabrėždama jo ankstyvą pašaukimo tapti kunigu pajautimą.

az6

Vaiva Dzemionaitė (pirmoji iš kairės), gavusi atkurto kun. P. Ažubalio fondo stipendiją

 D. Ažubalienė pasidžiaugė knygele apie kun. Petrą, parašyta P. Vilučio, kurio sūnus taip pat dalyvavo šioje šventėje. Ji pasidžiaugė ir atvykusiomis viešniomis iš Biržų – „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergiene ir jau 30 metų muziejininkystės darbą dirbančia Snieguole Kubiliūte, su kuriomis užmegztas ryšys davė puikių vaisių: kun. P. Ažubalio įsteigta parapija ir muziejus-archyvas Kanadoje praturtėjo ir faktais, ir rodiniais – tam Lietuvos regionui būdingais muzikiniais instrumentais – skudučiais, o gimtasis Biržų kraštas ir visa Lietuva tarsi susigrąžino Mieleišių kaime gimusį savo kraštietį, nuveikusį didžiulius darbus, apie kuriuos jie net nežinojo. D. Ažubalienės paklausus, kas atsimena kun. P. Ažubalį, kas yra su juo bendravęs, pakilo nemažai rankų. Ji pati, kaip dabar jau ir dauguma jaunesnių žmonių, šį kunigą pažįsta iš darbų, pasakojimų ir nuotraukų. Kaip ir jos sūnus Audrius, vasarą aplankęs Čekiją ir jos vaizdais nuotraukose pasidalijęs su visais salėje susirinkusiais maždaug 400 žmonių: čia karo metu jo senelio brolis kun. Petras buvo įkalintas, ant to tilto stovėjo, ten turėjo ne kartą praeiti… Jam, taip nuoširdžiai, E. Lansbergienės žodžiais, „numynusiam visus kunigo Petro kelius“, atlikusiam tėvų užduotį, ji padovanojo dvi giles nuo Papilyje, kur buvo Ažubalių parapija, augančio ąžuolo. Tai ir dovana, ir uždavinys užauginti porą lietuviškų ąžuolų Kanados žemėje…

 Talpi žemė

 E. Lansbergienė labai įdomiai, parodydama nuotraukų ir jos dešimtokų sukurtą filmuką, visus vedžiojo po Papilį, kur yra dveji maldos namai – medinė barokinė katalikų šventovė, kur būsimasis kunigas buvo pakrikštytas, ir evangelikų reformatorių. Nuvedė į kun. P. Ažubalio gimtuosius Mieleišius, kur esančiose kapinaitėse laidojami ir katalikai, ir reformatoriai, kaip ir Anapilio kapinėse Mississaugoje. Pasakojo apie, jos žodžiais, galingus Ažubalių šeimos pastatus, kokių Lietuvoje tada dar niekas nestatė, ir apie iki šiol vaisius auginančią jų sodo obelį; Geidžiūnus, iš kur į Mieleišius atkeliavo kun. P. Ažubalio protėviai, apie Vabalninko kraštą. Tarsi vaikščiojome ir po Biržus, gimnaziją, kur mokėsi būsimasis kunigas, kur gyveno, pabuvome prie jo laikų pilies.

az7

Arkivyskupas L.Virbalas šventina Anapilio kapinėse (Mississauga, Kanada) kun. Petro Ažubalio šimtmečio proga pastatytą kryžių „Niekada nenuleisk sparnų“

– Tai buvo tiek talpi žemė, kad ji užaugino per kelis dešimtmečius net tris kunigus: A. Sabaliauską-Žalią Rūtą, kuris pirmasis ėmėsi užrašinėti ryškiausią mūsų etnomuzikos klodą – sutartines, skudučių muziką, evangelikų reformatorių kunigą Povilą Jašinską ir jūsų visų labai mylimą kunigą Petrą Ažubalį, – kalbėjo E. Lansbergienė. Ji perskaitė penkiolikmečio būsimo kunigo užrašytus žodžius pusbroliui kunigui J. Dubnikui: „[...] man rodosi, kad turėtum džiaugtis, nes esi žmonių ganytojas, žmonių gelbėtojas, tačiau daug daugiau teks kariauti su šių laikų sumodernėjusiu, subolševizmėjusiu pasauliu. Kariauk, brolau kunige, nes ir aš tuojau stosiu į tą pačią karžygių mokyklą, kurioje bręsta Tėvynės sūnūs“…

az8

Kalba Lietuvos kankinių parapijos (Kanada) klebonas Nerijus Šmerauskas

 Muziejininkių iš „Sėlos“ muziejaus dovana visiems šventės dalyviams – kun. P. Ažubalio krašte Biržuose kepta duona, kurią klebonas N. Šmerauskas buvo paprašytas padalinti visiems, ir ji buvo išdalinta kitą sekmadienį, tuojau po Mišių.

Anapilio sodybos ir Lietuvos kankinių parapijos žmonės pažino Biržų kraštą kitaip, per kun. P. Ažubalį, kuris, jaunystėje sau pažadėjęs stoti į „karžygių mokyklą“, karžygiu išliko visą gyvenimą. Ir dar – mylinčiu ganytoju, kūrėju, statytoju, sugebėjusiu žvelgti toli į ateitį. Lygiai kun. P. Ažubalį pagaliau pažino ir jo gimtasis Biržų kraštas. Dar kartą pažintas ir atrastas, jis savo gyvenimu ir didžiais darbais žavi ir įkvepia ne vieną – ir Lietuvoje, ir Kanadoje.

Rima Žemaitytė-De Iuliis

 Kristinos Baliūnaitės-Strumkienės nuotraukos

Komentavimas negalimas.