Kun. Robertas Grigas. Suverenumo atsisakymo pasekmės: Sekmadienis Ltd. vs Lietuva

Ar kas beprisimena vieną pirmųjų Lietuvos laisvės sąjūdžio reikalavimų merdinčiai sovietų imperijai 1988–1990 m.? Tai buvo reikalavimas, kad Lietuvos įstatymai turėtų viršenybę Maskvos („sąjunginių“) įstatymų atžvilgiu.

 Nuosekliai šito siekėme ir pasiekėme. Taip buvo laimėtas realus, juridinis Lietuvos savarankiškumas, atmestas teisinis svetimos valstybės, vakarykštės okupantės diktatas.
 
Robertas GrigasGalėjome numatyti, kad nieko gero neatneš atvirkštinis veiksmas – kai, stojant į demokratinę (ar vis labiau centralizuota biurokratine tampančią) Europos Sąjungą, buvo pripažinta jos bendrųjų įstatymų teisinė viršenybė prieš Lietuvos įstatymus.
 
Tiesa, su išlygomis, kad kultūros, tradicijų, moralės, dvasinio paveldo ir panašiais klausimais valstybė narė galės vykdyti savarankišką politiką.
 
Tačiau, kad vykdytum bent kokią savarankišką politiką, reikia turėti tam tikrą principų, vertybių ir pažiūrų stuburą. Reikia branginti savąjį suverenumą labiau už tikrą ar tariamą ekonominę naudą. Reikia būti neįgijus ar atsikračius liokajiško įpročio paslaugiai linkčioti naujiems „vienintelės teisingos ideologijos“ ir politinės galios centrams.
 
Išdrįsti ginti savuosius interesus, turėti savo nuomonę ir savo požiūrį. Kaip kažkodėl pavyksta Lenkijai. Čekijai. Vengrijai (ar ne simboliška ir iškalbinga, kad būtent toms pačioms „maištininkėms“, kurios drebino ir Varšuvos pakto monolitinį antkapį?). Bet kažkodėl vis nepavyksta mums.
 
Teisinio suverenumo atsisakymo pasekmes galėjome pajusti, kai EŽTT Strasbūre pradėjo švelninti ir taip jau labai atsargius Lietuvos teismų nuosprendžius sovietinių represinių struktūrų besiskundžiantiems veikėjams – esą nepagrįstai ribojamos jų teisės Lietuvoje (…)
 
Dabar EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismas) nusprendė, kad įmonės Sekmadienis Ltd byloje prieš Lietuvą – dėl drabužių reklamoje nederamai naudojamų Kristaus ir Marijos atvaizdų – teisi įmonė, nes tokios jos veiklos varžymas reikštų saviraiškos laisvės ribojimą…
 
Taip sprendimus dėl pagarbos mūsų tautą ir valstybę grindusio dvasinio paveldo mes jau iš anksto esame atidavę tolimai teisinei struktūrai, kuri nei su mūsų kultūrine tradicija, nei su jos reikšme mūsų valstybingumui, nei su jos svarba Lietuvos dvasiniam gyvenimui neturi nieko bendra. Arba, geriausiu atveju, teturi apie visa tai labai miglotą įsivaizdavimą.
 
Ji vargiai tegali numanyti, ką reiškė Kristaus asmuo ir Jo simboliai mūsų XIX amžiaus sukilėliams, XX amžiaus girių ir savilaidos žodžio rezistentams, Sibirą ištvėrusiems tremtiniams. Tačiau mūsų politinė biurokratija atidavė jai galią spręsti, kaip dera ar nedera vaizduoti Lietuvos gyvybingumą garantavusio Tikėjimo simbolius mūsų tėvynėje. Spręsti institucijai politinio darinio, kuris savo (ES) pagrindiniuose dokumentuose begėdiškai atsisakė paminėti krikščionybę, kaip europinę tapatybę esminiai formavusį dvasinį pradą…
 
Tokie ir panašūs sprendimai verčia iš naujo grįžti prie klausimo – ar teisėtai atiduota galia spręsti? Ir kur riba (dvasinė, kultūrinė, politinė), už kurios spręsti pradeda Lietuva – remdamasi savo teisine ir istorine patirtimi?
 

Komentavimas negalimas.