P. Matulevičiui

Paminklas knygnešiui Povilui Matulevičiui Kreivėnuose

Čia pat už Punsko, Kreivėnų kaimo pradžioje, kryžkelėje stovi įspūdingas netašyto granito paminklas, prie kurio pritvirtinta bronzinė lenta su lietuvišku užrašu. Lenta buvo išlieta 1956 m. Kaune. Joje skaitome: „Liaudies švietėjui, knygnešiui Povilui Matulevičiui – 1840-1929 – dėkingi tautiečiai. Kreivėnai „Sūduva” 1956″. Paminklas pastatytas KNYGNEŠIO garbei. Knygnešys yra lietuvių tautos didvyris, gaubiamas didžiausios pagarbos. Žodis „knygnešys” nėra išverčiamas į jokią kitą pasaulio kalbą.

kreivenai003Jei norime geriau susipažinti su didvyriu, kuriam skirtas šalia Punsko stovintis paminklas, reikia grįžti į XIX a. antrąją pusę. Sausio sukilimo (1863 m.) pralaimėjimas atnešė ir Lietuvai persekiojimų – mirties bausmių, tremčių į Sibirą, žemės valdų konfiskatų. Seinų kraštas anuomet priklausė Suvalkų gubernijai, šiaurėje siekiančiai Kauną – etninės Lietuvos širdį. Lietuvą valdė pagarsėjęs rusų generolas Michail Muravjov – žmonių pramintas Koriku, iniciatorius daugelio represijų, kuris paskandė kraujyje galutinę sukilimo fazę. Represijos truko net iki 1904 m., kada Rusijoje brendo revoliucija, ir caras buvo priverstas sušvelninti persekiojimus. Atimamos žemės valdos buvo skiriamos caro generolams bei jam nusipelniusiems tarnautojams. Atkeldinta rusų naujakurius – tarnautojus ir mokytojus. Buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Remta stačiatikybę, buvo statomos cerkvės, persekiojami katalikų kunigai. 1865 m. uždrausta spausdinti lietuviškas knygas ir laikraščius lotyniškais rašmenimis, į jų vietą įvesta vadinamąją kiriliką – rusų alfabetą. Siekta represijų būdu priversti gyventojus priimti ne tik rusišką raštą, bet ir kalbą, ir tuo būdu greitai rusifikuoti lietuvius. Tuo pačiu metu Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava, kas sudarė sąlygas valstiečiams šviestis ir kelti savo kultūrą, o valstiečiai sudarė lietuvių tautos pamatą. Kirilika taikė į svarbiausią švietimo ir kultūros sritį – į raštiją. Kai visos kitos Europos tautos sparčiai skleidėsi kultūriškai ir smarkiai švietėsi, Lietuva išgyveno negirdėtai sunkią rusifikacijos laikmetį.
Tačiau lietuviai stojo į kovą, atmesdami tegu ir lietuvių kalba, bet rusiškais rašmenimis spausdintus leidinius. Lietuva neturėjo pasaulietiškos pažangiosios inteligentijos, kuri būtų vadovavusi kovai – ši buvo išnaikinta sukilimo kovų metu arba ištremta į Sibirą. Kovą už lietuviškus rašmenis pradėjo kunigai, kilę iš valstiečių. Iš jų mokėsi kovos naujoji lietuvių inteligentija, išėjusi iš valstiečių ir glaudžiai su kaimu susijusi. Valstiečių vaikai ėjo į vidurines mokyklas ir baigę stodavo į universitetus. Tarp naujų inteligentų atsirado poetų ir rašytojų, istorikų, kalbininkų ir etnografų. Jie ir vadovavo kovai net iki pabaigos. Ano meto Lietuva buvo iš esmės valstietiška (taigi liaudiška), darbininkija buvo dar labai silpna. Lietuvių kalba, protėvių papročiai ir tradicijos išsilaikė tik tarp valstiečių, nes senoji inteligentija – bajorija ir didikai seniai jau buvo sulenkėję. Lietuvių valstietiškoji tauta stojo sunkiam egzaminui: pasiduoti polonizacijai, rusifikacijai ar germanizacijai (turima čia omeny Mažąją Lietuvą – lietuviškas žemes prie žemutinio Nemuno, kurios buvo likusios Rytprūsiuose), arba atsipeikėti, prikelti savo tautinę savimonę ir tapti šiuolaike tauta. Valstiečiai šį egzaminą išlaikė. Tauta atsibuvo. Ir čia lemiamą žodį tarė minėtieji knygnešiai.

Iš pradžių kovota dėl švietimo, kultūros ir lotyniškų rašmenų. Vėliau atėjo kova už tautinę ir socialinę laisvę. Boikotuota rusų leidžiamas lietuviškas knygas kirilika. Jų pasirodė vos 55, iš jų tik vieną parašęs buvo lietuvis – vadovėlį … vairuotojams. Boikotuota rusiškas mokyklas, dygo slaptosios lietuviškos mokyklos, slaptai vaikus švietė daraktoriai. Platinta lietuviškas knygas ir laikraščius, spausdintus Rytprūsiuose – Tilžėje ir Ragainėje, esančiose čia pat už rusų-prūsų sienos. Iš ten nelegali literatūra buvo tempiama ir platinama po visą Lietuvą. Knygų kontrabanda vertėsi knygnešiai – valstiečiai, kurie neretai žūdavo nuo kulkų arba buvo tremiami į Sibirą. Bet į jų vietą stodavo nauji.

Pirmasis knygnešių sąjūdį ėmėsi organizuoti žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis įkūrė spaustuvę ir organizavo slaptą knygų gabenimą. Ėmė rodytis vis naujų knygų, keliančių socialines ir tautines problemas. Gabenta poeziją ir prozą, pasakas ir elementorius, istorijos vadovėlius ir dainas. 1883 m. Tilžėje J. Basanavičius pradėjo leisti „Aušrą”. Ji žadino žmonių tautinę ir socialinę savimonę. Mūsų „Aušra”, leidžiama Punske, yra tarytum anos „Aušros” tęsėja.

Per 40 metų išspausdinta ir slaptai pergabenta kelis šimtus tūkstančių knygų, brošiūrų, laikraščių. Caro valdžios duomenimis, tik 1891-1904 metais policija ir tarnybos konfiskavo 180 tūkstančių leidinių.

1904 m. caro valdžia nusileido. Paskutinėmis tų metų balandžio dienomis Vilniaus gubernatorius pareiškė: jokia jėga negali suturėti vis labiau plintančių lietuviškų knygų. Rusų ministrų taryba atšaukė prieš 40 metų išleistą dekretą, draudžiantį lietuviškais rašmenimis spausdinti knygas. Greit Seinuose įsikūrė spaustuvė, kuri per dešimtį metų išleido kelis milijonus pozicijų: lietuviškų laikraščių, knygų, brošiūrų lotyniškomis raidėmis, taip vis plačiau ža-dindama ir pagreitindama Lietuvos tautinį atgimimą.

Šioje spaustuvėje buvo leidžiamos knygos ir lenkų kalba (taip buvo mėginta lenkakalbiams aiškinti Lietuvos poziciją). 1910 m. – Žalgirio pergalės 500-ųjų metinių proga lenkų kalba išleista gražų kalendorių, kuriame raginta buvo susivienyti lenkams su lietuviais ir liautis ko ne šeimyninių vaidų.

Lietuviai, 1918 m. atgavę nepriklausomybę, Kaune pastatė paminklą bevardžiam didvyriui Knygnešiui. Veikiausiai šitos minties skatinamas Kreivėnų jaunimas ir planavo Kreivėnuose – kaime, kuriame Povilas Matulevičius gyveno ir sulaukė pagarbaus amžiaus, pastatyti nusipelniusiam knygnešiui paminklą. Ant betoninio postumento kiek vėliau buvo užkeltas didžiulis mūsų laukų riedulys, kurio aukštis siekia apie 3 m ir plotis apie 1,5 m. Viršuje įmūryta paminklinė lenta. Apačioje, paminklo papėdėje stovinčiame tašytame akmeny, išskobti Gedimino stulpai – lietuvių pilies Vilniuje simbolis.

Kai buvo tiesinamas ir platinamas Kreivėnų kelias, iš žemės iškastą granito luitą pradžioje norėta susprogdinti. Buvo jau net iškaltos 5 angos sprogmenims. Nuo tokio neapgalvoto žygio aistruolius kažkas suturėjo. Tada ir buvo sumanyta šį riedulį išnaudoti ir netoliese esančioje kryžkelėje pastatyti knygnešiui Povilui Matulevičiui paminklą.

W.K.

Komentavimas negalimas.