V. Markevičiui

Viename 2004 m. „Aušros” numerių rašiau: „(…) kai išnyks Lenkijos ir Lietuvos valstybinių sienų užtvaros ir bus panaikintos spygliuotos vielos, šimtmečiui atskyrusios žmonių laukus ir sodybas, bus galima surankioti pabirusių šio krašto garbingų asmenų pėdas ir rašyti pradėtas-nebaigtas istorijas…“

Knygnešys Vincas Markevičius

Istorija, kurią, gerbiamas Skaitytojau, tau noriu pasekti, prasidėjo 1865-aisiais, antraisiais spaudos draudimo metais. Numanu, kad caro valdžia, siekdama keršyti lietuviams už dalyvavimą Sausio sukilime, įžiūrėjo galimybę surusinti pusiau sulenkėjusią Lietuvą. Jau 1863 m. balandį uždaromos parapinės ir nevalstybinės mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba. Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo 1864 m. nurodymu draudžiama lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, o kiek vėliau ir kitus lietuviškus leidinius, draudžiama įvežti juos iš užsienio ir platinti Lietuvoje. Nekyla abejonių, kad spaudos draudimas nukreiptas prieš lietuvių tautą, jos ekonomiką, socialinę raidą, kultūrą, tautos egzistavimą. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 m. slaptu aplinkraščiu įteisina spaudos draudimą, sustabdo visų spaustuvėse ir knygynuose esančių anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą. Atkeldinami rusų naujakuriai – tarnautojai ir mokytojai, remiama stačiatikybę, statomos cerkvės, persekiojami katalikų kunigai.

1865 m. gruodžio 12 d. Punsko valsčiaus Giluišių kaimo ūkininkų – Ievos Bieliūtės, kilusios iš Navininkų kaimo, ir Juozo Markevičių – šeimoje gimsta vienas žymiausių Seinijos knygnešių Vincas Markevičius. Vinco tėvas Juozas, šviesus ir išsilavinęs žmogus, vienerius metus mokęsis Seinų kunigų seminarijoje, bet kunigu netapęs, nes už sutaną labiau mylėjęs gimtinės arimus, mažą Vincelį moko lietuviškai skaityti ir rašyti. Kai šis paauga, siunčia jį į Punsko pradžios mokyklą, kurioje mokytojauja mokytojas Baltrukonis. Vincukas ne kartą klausdavo tėvo, kodėl Punsko mokykloje kalbama tik rusiškai, o bažnyčioje giedama vien lenkiškai. Tėvas aiškindavo, bet Vincelis to tuomet nesugebėjo suvokti. Graudu jam būdavę ir liūdna, kad lietuviškai nemoko ir negieda… (Vėliau, kai užaugo, su kitais parapijiečiais iškovojo teisę giedoti Punsko bažnyčioje lietuviškai.)

Paminklas Giluišiuose. Jolantos Paunksnienės nuotrauka. 2005-10-05. (Paminklas – Giluišių laukų akmuo, kuriame įmontuota atminimo plokštė. Ją iškalė ir įmontavo skulptorius Kazimieras Duoba (UAB „Sonetas ir Ko“), darbus organizavo Jonas Markauskas, talkino Gediminas Ratkevičius, finansavo knygnešio vaikaičiai. Paminklas pastatytas 2005-01-14, minint knygnešio Vinco Markevičiaus gimimo 140-ąsias metines; paminklo įrašas. Jono Markausko nuotrauka. 2005 m. liepos mėn.

Vinceliui mokslas sekasi gerai, bet būdamas vienturtis sūnus turi paveldėti tėvų ūkį. Nežinia kodėl stambiausio Giluišių kaimo ūkininko vienturtis sūnus XIX a. pabaigoje iškeliauja į užjūrį. Amerikoje dirba fabrikuose. Čia jis nelaimingai susimuša kelio sąnarį. Reikia daryti operaciją. Gydytoja leidžia rinktis: ar koją trumpins, ar visą gyvenimą turės nelankstų kelio sąnarį. Vincas nenori būti šlubas, renkasi „nelankstomą koją“. Raišam Vincui nėra ko veikti Amerikoje. Grįžęs tėviškėn į JAV išlydi abi savo seseris ir du giminaičius, padeda išvykti ir kitiems vyrams, kuriuos carinė valdžia nori imti į armiją. Neretai palydi juos iki laivo. Grįždamas namo užsuka į Tilžę ir Ragainę, kur nusiperka draudžiamos lietuvių kalba išleistos literatūros. Taip 1896-aisiais, sulaukęs 30 metų, Vincas tampa knygnešiu. Būdamas raišas, draudžiamos spaudos važiuoja brikeliu. Knygas perka stambiomis partijomis, už 150-200 rb, iš Lapino ir Mauderodės knygyno Tilžėje. Per sieną knygas pernešti samdo nešėjus. Aplinkiniuose kaimuose turi patikimų pagalbininkų – platintojų. Tai Vincas Kaminskas iš Kampuočių kaimo, seserys Kraužlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės kaimo ir kt. Spauda aprūpina ir knygnešių bei daraktorių globėją Punsko kleboną Simoną Norkų bei tuometinį vikarą Motiejų Simonaitį. Vincas rizikuoja savo ir šeimos likimu. Įkliuvęs ne kartą išsiperka stambiais kyšiais žandarams, o sprukdamas nuo sargybinių praranda nemaža knygų. Antai 1902 m. prie Rogožėnų kaimo, netoli Vižainio, netenka knygų už 300 rb. (Jas pasienio sargybiniai rado paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai jau buvo pernešę per sieną.) Ne kartą įkliūva įskųstas. Kratos metu žandarai randa Mauderodės knygyno sąskaitą. Už nelegalios spaudos platinimą, kaip nepageidaujamas asmuo, priverstinai iškeldinamas į Alytų. Punsko parapijos klebonas Simonas Norkus rašo rekomendacinį laišką Alytaus klebonui, kad šis Vincą globotų. Išbuvęs Alytuje dvejus metus, Markevičius „išsiperka“,. duodamas nemažai pinigų.

Jis ir toliau dalija knygas tiems, kuriais pasitiki, kurie moka skaityti, o tokių Giluišių kaime ir apylinkėje nedaug. Taip gimsta mintis įsteigti lietuvišką mokyklą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vincas savo ūkyje, šiek tiek atokiau nuo sodybos, stato nedidelį namelį ir jame atidaro privačią lietuvišką mokyklą, o joje įrengia vaikiškos literatūros biblioteką. Mokykloje, kur dirba mokytojai Vailokaitis, Pajaujis, Jonas Ringaitis, Baltrukonis, mokosi beveik visi Giluišių ir apylinkės kaimų ūkininkų vaikai (Vincas Aleksandravičius, vėliau tapęs Lietuvos karininku, apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiumi „Už Tėvynę“, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, Kūrėjų-savanorių medaliu, ir kiti). Mokyklos išlaikymas ūkiui yra nemaža našta. Nustačius demarkacijos liniją su Lenkija, mokykla atsiduria prie pat sienos. Lenkijos pusėje likę mokiniai negali jos lankyti. Mokykla nunyksta. Iš 50 ha žemės Vincui lieka tik 43 ha. Jis kartu su žmona Ieva augino gausią 11 vaikų šeimą (užaugo 9). Vincas, pasitaikius progai, perka žemės. Žmona ragina jį įsigyti namą mieste dukterims, kad joms nereikėtų tarnauti pas žmones, bet Vincas tvirtai tikina: „Viskas išnyks, sudegs, supus, o žemė liks!“

Vincas ir Ieva buvę svetingi ir vaišingi žmonės. Jei kalėdodavo kunigas, pietų važiuodavo pas Markevičius. Rudenį čia atvykdavo medžioti mokytojo Vailokaičio brolis bankininkas iš Kauno, kartu su juo – garsusis dainininkas Kipras Petrauskas ir kiti.

Vinco Markevičiaus nuopelnai Lietuvai neliko be atgarsio. 1933 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu, o jo vardas įrašytas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Knygnešių sienelėje tarp sunkiai nukentėjusių knygnešių vardų.

1937 metų vėlyvą rudenį Vincas Markevičius, pasėjęs rugius, išsimaudo Giluišių ežere ir sunkiai suserga. Pradeda stipriai kosėti, atsinaujina kojos skausmai. Prasirgęs žiemą 1938 metų vasario 21 dieną miršta. Laidotuvės yra nepaprastai iškilmingos. Šv. Mišias aukoja ir laidotuvėse dalyvauja trys kunigai. Knygnešys palaidotas Sangrūdos kapinėse.

Vinco Markevičiaus kapas Sangrūdoje. Jolantos Paunksnienės nuotrauka. 2005-10-05

Bandau įsivaizduoti didžiuliame sode skendinčią, medinės tvoros supamą Vinco ir Ievos Markevičių sodybą. Kur šiandien auga nesulaukėjusi antaninė obelis ir kriaušė, kitados stovėjo naujoviškas geriamojo vandens šulinys bei Vinco Markevičiaus statyti pastatai: akmeninis tvartas, kluonas, ant kurio kiekvienais metais gandrai susisukdavo lizdą. Kiemo nedidelio būta. Gyvenamasis namas su didele priemene. Prieš akis išnyra didelė negrįsta virtuvė, seklyčia, dvi kamaraitės, tėvų kambarys, vaikų miegamasis… Ieva ir Vincas Markevičiai taip mylėjo vaikus…

1940 metų rudenį, sovietams okupavus Lietuvą, Markevičių šeima per 24 valandas privalo palikti namus. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui ir praėjus pirmiems vokiečių daliniams, jie sugrįžta, bet didelė turto dalis yra sunaikinta, o namai apgriauti. 1944 m. rugpjūčio pradžioje grįžę sovietai per kelias dienas vėl nuniokoja Markevičių ūkį. Markevičiai porai savaičių pasitraukia į Lenkiją. Grįžę randa pilnus namus karo pabėgėlių. Po poros savaičių jie eilinį kartą išvaromi iš savo gimtinės, o namai paskiriami rusų kareiviams atsikvėpti po atakų fronte. 1944-ųjų lapkritį Markevičiai trečią kartą sugrįžta į Giluišius. Sodyba yra visiškai nuniokota ir išplėšta. Šiaip taip susitvarkę, peržiemoja. 1945-ųjų birželį gauna pasienio komendantūros nurodymą per 24 valandas palikti namus. Šį kartą visam laikui. Sodyba nušluojama nuo žemės paviršiaus.

***

Markevicius

2005 m., minėdami 140-ąsias Vinco Markevičiaus gimimo metines, knygnešio palikuonys atgabeno į sodybą didžiulį akmenį iš Markevičių laukų, kuriame įmontavo plokštę su įrašu, kad čia knygnešio Vinco Markevičiaus tėviškė – GILUIŠIAI. Gražina Markauskienė, jauniausioji knygnešio vaikaitė, sūnaus Vitaliaus dukra, lanko senelio sodybą bei jo kapą Sangrūdos kapinėse, rūpinasi jo atminimo išsaugojimu… Vaikaitė Nijolė Jėčienė, sūnaus Algirdo dukra, atsodino nepramoninį mišką Giluišiuose.

Ir štai rašydamas šiuos žodžius (kas per sutapimas – sic!) gaunu iš Gražinos elektroniniu paštu kvietimą į paminklo knygnešiui Vincui MARKEVIČIUI pašventinimo iškilmes GILUIŠIUOSE (jos vyks 2008 metų spalio 4 dieną – šeštadienį. Programoje numatyta ekspozicijos apie knygnešius ir jų kapų bei Vinco Markevičiaus kapo Sangrūdos kapinėse lankymas, šv. Mišios Sangrūdos bažnyčioje, Vinco Markevičiaus paminklo šventinimas Giluišiuose. Tarp pakviestų svečių Sangrūdos parapijos klebonas Algirdas Juozas Pasilauskas, akademikas lituanistas Zigmas Zinkevičius, Sangrūdos seniūnijos bei mokyklų atstovai ir kt. Šventinės programos autorius ir vedėjasaktorius Petras Venslovas.

Sigitas BIRGELIS

 

 

 

 

Komentavimas negalimas.