Knygnešys P. Matulevičius žmonių atsiminimuose

Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui

 Iš Kreivėnų gyventojų pasakojimų žinome, kad Povilas nešdavęs knygas pėsčias. Jis imdavęs su savimi girnakalius, kad žandarams galėtų teisintis einąs girnų daryti ar taisyti.

Yra išlikę trys Kreivėnų gyventojų liudijimai apie P. Matulevičiaus knygnešystę.

Pirmas pasakojimas. Kartą paryčiais žandarai jį užsivijo. Neturėdamas ką daryti, spruko per krūmus į ežerą, pasinėrė iki kaklo nendrėse į vandenį, o maiše knygų pūdą (16 kg) laikė ant galvos. Ilgai čia jo ieškojo žandarai, bet pro tankias nendres nepastebėjo. Poviliukas taip vandeny išstovėjo visą dieną ir tik prieblandoje išlipo į krantą ir galėjo eiti toliau. Šlapias būdamas, nedrįso pas nieką užeiti, kad kas neįtartų ir nepraneštų žandarams. Džiovinosi ir nakvojo kapinėse.

Antras pasakojimas. Kitą kartą tris knygnešius, su jais buvo ir Poviliukas, vijosi žandarai ir ėmė į juos šaudyti. Sveikas paspruko tik Poviliukas. Vienas knygnešys sužeistas pabėgo, o trečią žandarai nušovė vietoje.

Trečias pasakojimas. Trečią kartą Poviliukas su knygomis ėjo namo. Jį vėl ėmė sekti žandaras. Jis užbėgo pas ūkininką, šis kieme prie šulinio girdė arklius. Poviliukas metė knygų maišą prie šulinio, ant maišo uždėjo girnakalius, o ūkininkui paaiškino, kad jį vejasi žandaras. Abu lyg niekur nieko šnekėjosi, kai atbėgo ir žandaras. Pamatęs čia ūkininką ir amatininką, paklausė, ar šiedu nematę pro čia bėgančio žmogaus. Abu paaiškino, jog ką tik per kiemą sparčiu žingsniu kažkoks vyriškis nuėjęs. Paklausti dar parodė, kuria kryptim tasai nuėjęs.

akmuo-mat

Eugenija Pakutkienė straipsnyje „Spaudos atgavimo dienai“ (punskas.pl, 2011 05 06) užrašė šešis knygnešio anūkės Janinos Burdulytės pasakojimus.

Pirmas pasakojimas. Jis buvo drūtas, skaldė akmenis, krepšyje nešiojos kūjį ir pleiškius. Jei tik pamato žandarus, atsistoja prie kokio nors akmens ir skaldo, kad nebūtų įtarimo. Kiti žinojo, ką reiškia šitas skaldymas. Kai ramu, neskaldo – vadinasi, kelias laisvas. Nešė iš Tilžės arba perimdavo atneštas prie sienos Goldapėj. Ir paskui išnešiodavo žmonėm po namus.

Antras pasakojimas. Knygas slėpė visur, net kraičio skrynioj. Pas vieną šeimininką buvo merga, tai net trys kraičio skrynios buvusios. Pavasarį išnešdavo jas vėdinti. Tai senelis, pamatęs, kad netoli žandarai, sumetė knygas vienon skrynion. Persekiotojai pradėjo krėst, bet kai pamatė, kad dvi skrynios tuščios, viskas vėdinama, tai trečios nė neatidarė, nes manė, kad iš tos irgi išimti audiniai. Ir taip stebuklingai nerado tada maišo su spauda.

Trečias pasakojimas. Sykį žandarai jį vijosi net nuo Goldapės, tai Beceilų girioj po tiltu pasislėpė. Šaukėsi Panelės Marijos, kad paverstų nematomu. Labai buvo pamaldus, tad gal dėl to jį saugojo Panelė Švenčiausioji. Ir neįkliuvo gal niekad.

Ketvirtas pasakojimas. Kitą kartą ežere prastovėjo su knygom iškeltose rankose. Ilgai stovėjo ir taip ramiai, kad nei nendrės nesušlamėjo.

Penktas pasakojimas. Daugiausia naktį nešė (mažiau buvo matomas), o dieną ilsėjosi. Sykį taip buvo išvargęs, kad užėjo į kapines. O buvo rasa, tai atsisėdo į medinį kryžių [?] ir užmigo. Koks senukas atvedė karvę pasiganyti. Karvė sustojo, nes pamatė miegantį Povilą. Senukas, kai jį pamatė, be skrybėlės ir lazdos namo pardūmė.

Šeštas pasakojimas. Žiemą prie šulinio žmogus girdė arklius ir pamatė ateinantį žandarą. Šeimininkas liepė Povilui mesti maišą su knygom ir apmetė sniegu, o ant viršaus uždėjo pleiškius (girnakalius). Jie vėl jam gelbėjo gyvybę.

Punsko ir Seinų parapijose svarbų vaidmenį atliko knygnešių organizatoriai ir rėmėjai, tokie buvo Punsko parapijos kunigai Simonas Norkus ir Motiejus Simonaitis. Knygas ir laikraščius iš Tilžės gabendavo tokie knygnešiai, kaip antai Karolis Petruškevičius ir Vincas Markevičius. Perneštas per sieną jas platinti patikėdavo pagalbininkams. Tarp pastarųjų minėtini Povilas Kupstas ir Vincas Kaminskas. Povilas Kupstas knygas dažniausiai gaudavo iš Zigmantaitės sandėlio Kalvarijoje, o Vincas Kaminskas Vinco Markevičiaus Tilžėje nupirktas knygas pardavinėdavo šventoriuje ar kiek atokiau nuo bažnyčios.

P. Matulevičiaus vaidmuo iki galo neaiškus. Jis, skaitant pateiktus žmonių prisiminimus, galėjęs būti ir knygų gabentojas, ir vietinis platintojas. Nėra įrodymų, kad jis vykdavęs į Tilžę, kaip ir nėra dokumentų, šį faktą neigiančių.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

 


 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


devyni + = 11

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>