Kreivėnų akmuo

Bronius Kviklys trečiajame „Mūsų Lietuvos“ tome apie Punsko kraštą rašo: „Tuojau į šiaurę yra Kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. Basanavičius laikė panašiais į Mažosios Azijos tautų raštaženklius. Kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas. Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Kreivėnai buvo palikti Lenkijos pusėje. Apie 1935 m. gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slaptai pergabeno į nepriklausomos Lietuvos pusę“.

AlksnenuKreivenuAkmuo

Kaitri birželio vidurio priešpietė. Punsko „Aušros“ leidyklos automobilis smagiai rieda siauru, vingiuotu kaimo vieškeliu Budzisko perėjos link, palikdamas tolumoje dulkių debesis. Važiuojame kupini vilties surasti paslaptingą Kreivėnų-Alksnėnų akmenį, apie kurį rašant tiek daug rašalo išlieta, kuris per šimtmečius aitrino istorijos specialistų ir mėgėjų protus. Automobilį vairuojantis Seinų apskrities viršininko pavaduotojas, „Aušros“ leidyklos direktorius, mūsų krašto praeities mėgėjas Romas Vitkauskas apie šį senovės istorinį objektą pirmą kartą išgirdo prieš 15 metų.

– Kai grįžau iš komandiruotės, – pasakoja jis, – mūsų valsčiaus sekretorė Birutė kalbėjo man apie įdomaus svečio iš Latvijos apsilankymą. Svečias, kaip pasakojo Birutė, atvyko į Punską dėl kažkokio Alksnėnų akmens.

Deja, Romui nepavyko su juo asmeniškai susitikti. Po metų kitų gavo iš Latvijos lakonišką laiškelį, kuriame Andrius Mičiulis trumpai užsiminė apie Kreivėnų-Alksnėnų senovės paminklo paieškas.

Į pokalbį įsiterpia ir mūsų kelionės bendras – Punsko valsčiaus įstaigos Civilinės būklės skyriaus darbuotojas Valentas Uzdila. Jis papasakoja įdomią Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją.

Vieną 1992 m. vasario dieną ateina į Civilinės būklės skyrių Kreivėnų kaimo gyventojas Vincas Grimalauskas (1913-1997 m.) ir rodo Andriaus Mičiulio iš Latvijos laišką. Atsiųstame žemėlapyje prašoma nurodyti Grimalauskų sodybą, kelią, kuriuo minėtąjį akmenį vežė, ir vietą, kurioje jį perdavė Lietuvos sienos apsaugos tarnybos pareigūnams. Vinco Grimalausko tvirtinimu, šis paslaptingas akmuo nuo neatmenamų laikų gulėjęs greta kitų akmenų ant nedidelio kalnelio, nedirbamame lauke, 70 metrų nuo jų sodybos.
1936 m. Lietuvos sienos apsaugos policijos viršininkas Petras Sapiega įkalbina Vinco tėvą Joną akmenį pervežti per sieną, nes šis senovės paminklas Lietuvai labai svarbus, o lenkai jo ne tik neįvertins, bet gali jį sunaikinti. Sutartą dieną ir valandą Jonas Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g. 1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lietuvos pusėn, palieka jį Bartnykų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko sodybą. Po savaitės, kaip pasakojo tada Vincas Grimalauskas, akmens toje vietoje jau nebuvo. Apie tolesnį jo likimą jis nieko daugiau negirdėjęs. Vinco Grimalausko teigimu, akmenyje buvę iškalti keisti, nesuprantami ženklai. Žmonės jį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios. Sukurta apie šį akmenį nemažai padavimų, kaip antai pasakojimai apie aukso katilą, užkastus lobius, Napoleono karius ir kt.

Privažiuojame Lenkijos ir Lietuvos sienos perėją. Lietuvos poste mus sutinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vadas majoras Rimantas Kundreckas. Vaišina arbata, klausinėja apie mūsų paieškos tikslą. Pasakojame jam šio nepaprasto akmens istoriją.

Istorinėje-archeologinėje literatūroje akmuo minimas jau XIX šimtmetyje. Marijampolės mokytojas apie jį rašė: „Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alksnėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirstais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszkuju sentėviu) apsamanojęs; ne smulkei iszkaltas vienas ženklas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas. Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkastą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino. Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir kiti ne kartą mini spaudoje šį senovės paminklą. 1935 m., prasidėjus visuotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį oficialiai užregistruoti. Seinų apskrities viršininko įgalioti asmenys akmenį suranda. Bet ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Tik 300 m skiria jį nuo Lietuvos sienos. Registracija lieka nebaigta, o akmuo paliekamas be priežiūros. Grimalauskams pernešus akmenį į Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų akiračio. Po Antrojo pasaulinio karo akmuo yra priskiriamas prie neišaiškintų senovės paminklų. Jo paieškos daug dešimtmečių pasilieka bergždžios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai iškeldinami iš savo namų, o Alksnėnų kaimas atsiduria uždaroje pasienio zonoje, kas ne vienam tyrinėtojui užkerta kelią.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P. Tarasenkos fonde, surastas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina, kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo rajono trečiosios sargybos pasienio policijos buveinės (tuo metu ji buvo įsikūrusi Senųjų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo sodyboje).

1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro specialistai suorganizavo ekspediciją, kurioje dalyvavo Archeologijos skyriaus viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vilius Fokas, gyvenantis Kaune. Akmuo buvo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose kapinaitėse. Minėtina, kad jam grėsė dideli pavojai. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jis išliko nepaliestas.

Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius, linksmas ir žvalus iš Kalvarijos kilęs marijampolietis, mielai sutinka nuvežti prie Kreivėnų-Alksnėnų akmens. Išsileidžiame Lietuvos pasieniečių ratais į uždarą pasienio zoną. Žmogaus nepaliesta gamta ir žavi, ir kelia nerimą. Pravažiavę nepaprasto grožio Giluišių ežerėlį, 500 m nuo Šeštokų-Varšuvos geležinkelio, 220 m į rytus nuo Šaltinių upelio, sustojame Senųjų Alksnėnų kaimo kapinių pakraštyje. Šios kaimo kapinės įrengtos 3–4 m aukščio, 100 m ilgio ir 40 m pločio kalvoje. Kitados jas juosė 1 m akmenų tvora, kuri, matyt, rusų pasieniečių buvo išardyta. Kapinėse dar yra 7 akmenys, kuriais kitados buvę sutvirtinti kryžiai (o gal tai koplytėlės pamatas?). Prie pat Senųjų Alksnėnų kapinaičių, šalimais ėjusio (jau išnykusio) Kreivėnų kaimo kelelio, netoliese buvusios Broniaus Švedo sodybos, guli mūsų ieškinys – garsus senovės paminklas, Kreivėnų-Alksnėnų akmuo. Tai pilkai rusvos spalvos stambiagrūdis granitas, 90x70x35 cm dydžio. Ženklai viršutinėje plokštumoje iškalti 38 cm ilgio ir 21 cm pločio plote. Jie septyni, vidutiniškai 7 cm aukščio, gerokai apdūlėję. Viena viršutinė raidė panaši į lotynišką V (išgaubtais šonais), kitos (po dvi) – į J, apverstą G, Q (tik keturkampę ir su uodegėle ne į kairę, bet į dešinę), stilizuotą W (lankelis su brūkšneliu viduryje), stilizuotą O (trikampė, viršūne į viršų, plokštuma į apačią) ir Z. Kitados dr. J. Basanavičius teigė, kad akmenyje iškalti ženklai panašūs į Mažosios Azijos rašto ženklus. Gal tai veikiau dingusios istorijos verpetuose jotvingių genties raštaženkliai? Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius parodo mums tolumoje nusidriekusią Senųjų Radiškių stotį, kurioje 1918 m., lenkams užėmus Punską, įsikuria Punsko valsčiaus valdyba ir milicininkai. Dar vienas žvilgsnis iš anapus sienos į nuostabiai nusidriekusį jotvingių Eglinės piliakalnį, ir jau riedame siauru ir duobėtu keleliu atgal. Budzisko-Kalvarijos sienos perėjos poste atsisveikiname Kalvarijos užkardos vado pavaduotoją, dėkodami jam už informaciją ir suteiktą pagalbą.

Sigitas BIRGELIS

Komentavimas negalimas.