Kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje

 Beveik visi lietuvių bendruomenės nariai išpažįsta Romos katalikų tikėjimą ir reguliariai dalyvauja religinėse apeigose. Lenkijos lietuvių gyvenamoji teritorija (Punsko, Seinų, Suvalkų trikampis) priklausė Lomžos diecezijai. Lietuviams katalikams visada buvo aktualu, kokia kalba vyksta pamaldos, dalyvaudami pamaldose, atnašaujamose gimtąja kalba, jie stiprino savo tautinę tapatybę. Bendras lietuvių ir lenkų tautų tikėjimas neišryškino etninių skirtumų, o pamaldos gimtąja kalba tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, skiriančių abi tautas, tapo ir konfliktų židiniu.        

 Pirmieji konfliktai dėl pamaldų gimtąja kalba Suvalkų krašte kilo XX amžiaus pradžioje. Konfliktai ir nesutarimai turėjo reikšmės tolesniems abiejų tautų santykiams. Kasdieniški lenkų ir lietuvių nesutarimai peraugdavo į rimtus, sunkiai išsprendžiamus konfliktus.

pamaldos0

Seinų krašto lietuviai gieda Seinų bazilikoje

 1946 metais Seinuose prasidėjo iš pažiūros paprastas, vietinis Seinų parapijoje gyvenančių lietuvių ir Lomžos diecezijos dvasininkijos konfliktas dėl lietuviškų pamaldų atkūrimo Seinų bazilikoje. Laikui bėgant konfliktas peržengė Lomžos diecezijos ribas, tapo žinomas visoje Lenkijoje, Vatikane ir, lietuvių išeivijos dėka, kitose pasaulio valstybėse.

 Po Antrojo pasaulinio karo atsikūrusi Lenkijos valstybė tapo vienareikšmiškai nacionalinė. Lietuvių, ukrainiečių, baltarusių tautinės mažumos, gyvenančios Lenkijos teritorijoje, turėjo būti perkeltos į rytus. Jau 1944 metų rugsėjo 22 dieną Lenkų tautos išvadavimo komitetas pasirašė sutartį su Lietuvos TSR valdžia dėl abipusio gyventojų iškeldinimo. Sutartyje buvo numatoma visus lietuvių tautybės asmenis, gyvenančius Balstogės ir kitose Lenkijos vaivadijose, iškeldinti į Lietuvos TSR. Iš Lietuvos TSR teritorijos 1945–1947 metais buvo iškeldinta 197 156 buvę Lenkijos piliečiai. Iškeldinimas iš Lenkijos į Lietuvos TSR nesisekė, vos keletas lietuvių buvo grąžinti į „tėvynę“. Lietuviai, gyvenantys pasienio su Lietuvos TSR zonoje, nenorėjo palikti gimtojo krašto, neigiamai vertino iškeldinimo akciją, galbūt dėl to, kad iš tikrųjų reikėjo vykti į Sovietų Sąjungą, o ne į nepriklausomą Lietuvą.

 Lenkijos pilietybę turėję Lenkijos lietuviai, siekdami išvengti repatriacijos, tikino esą vietos lenkai – tai patvirtina 1946 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kadangi iškeldinimo akcijos metu prievartos nebuvo naudojama, jiems pavyko išsilaikyti  Suvalkų apskrities pasienio su Lietuvos TSR teritorijoje, tačiau teko taikytis su Lenkijos Liaudies Respublikos antilietuviška politika. Šalyje likusios tautinės mažumos turėjo greitai asimiliuotis ir sulenkėti, tapti lenkų visuomenės dalimi. Valdžia nenumatė joms švietimo gimtąja kalba ir kultūrinės autonomijos teisių. 

 Pasibaigus karo veiksmams, Lenkijoje lietuviškos pamaldos vyko Punsko, Seinų ir kas antrą sekmadienį Smalėnų parapijose. 1945 metų rugsėjo 14 dieną Seinų klebonas Vincentas Astasevičius turėjo atvykti į Suvalkų apskrities visuomenės saugumo įstaigą, kur jam buvo pagrasinta, kad lietuviškų pamaldų laikymas prieštarauja valstybės interesams, tačiau klebonas Astasevičius nepaisė grasinimų ir toliau Seinų bazilikoje atnašavo lietuviškas pamaldas iki pat mirties.

 1945 metų pabaigoje Saugumo įstaiga kreipėsi į Lomžos dieceziją, siūlydama nutraukti visas lietuviškas pamaldas Lomžos diecezijoje. Diecezijos dvasininkai Saugumo prašymą laikė kišimusi į Katalikų Bažnyčios reikalus, tačiau intervencijos pabūgo. 1946 metų gegužės 1 dieną mirus Seinų klebonui V. Astasevičiui, pasitaikė gera proga Seinų parapijoje lietuviškas pamaldas panaikinti. Seinų lietuvių prašymai skirti kunigą, mokantį lietuvių kalbą, liko be atsako. 1946 metais Lomžos vyskupas Stanislovas Lukomskis (Stanisław Łukomski) Seinų klebono pareigas paskyrė eiti Juzefui Zlotkovskiui (Józef Złotkowski). Naujasis klebonas 1946 metų gruodžio 12 dieną laiške kurijai pranešė, kad pagal vyskupo nurodymą visos apeigos Seinų parapijoje vyksta lenkų kalba. Jis tvirtino, kad visi Seinų lietuviai puikiai kalba lenkiškai ir kiekvienas besikreipiantis yra aptarnaujamas, tačiau Seinų lietuvių toks problemos sprendimas netenkino. Jie negalėjo susitaikyti su lietuviškų pamaldų ir religinių apeigų panaikinimu.  

Pamaldos1

Kovotojai dėl lietuviškų pamaldų  “savavališkai” meldžiasi Seinų bazilikoje

 Tais pačiais metais buvo panaikintos lietuviškos pamaldos Smalėnų parapijoje, kartu prasidėjo neramumai Punsko parapijoje, siekiant ir čia nutraukti lietuviškas pamaldas, bet parapijos klebonas Antanas Žievys atsisakė tai daryti.

  1946 metų spalio 10 dieną Seinų lietuvių delegacija nuvyko pas Lomžos diecezijos vyskupą Lukomskį. Vyskupas pranešė lietuvių delegatams: ,,Lietuviškos pamaldos būsiančios sustabdytos ne tiktai Seinuose, bet ir Smalėnuose, taip pat ir Punske. Užteks to balagano! Jei norite lietuviškų pamaldų, prašome važiuoti į Kauną, o čia yra Lenkija.“ Seinų parapijos lietuviai suprato, kad Lomžos diecezijos dvasininkija dėl lietuviškų pamaldų nusiteikusi priešiškai ir Seinų bazilikoje jų greitai nepavyks grąžinti.

 1948 metų spalio 28 dieną vyskupas S. Lukomskis žuvo autoavarijoje. Jo įpėdiniu buvo paskirtas Česlovas Falkovskis (Czesław Falkowski). 1950 metų spalio 10 dieną Seinų lietuviai laiške Lomžos diecezijos vyskupui prašė grąžinti lietuviškas pamaldas, remdamiesi Lenkijos Liaudies Respublikos Konstitucija, bet nesulaukė jokio atsakymo. Naujasis Lomžos diecezijos vyskupas tęsė vyskupo Lukomskio pradėtą politiką lietuvių tikinčiųjų atžvilgiu. 

 Iki 1956 metų tarp Lenkijos lietuvių ir Lomžos diecezijos dvasininkų padėtis išsilaikė įtempta, bet didesnių ekscesų nebuvo. Seinų parapijos lietuviai iki pat XX amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos nedrąsiai reikalavo Seinų bazilikoje atgaivinti  lietuviškas pamaldas, baimindamiesi priverstinio iškeldinimo į Lietuvos TSR. 

 1956 metais prasidėjo neramumai Punsko parapijoje. Paskirtas naujas klebonas Stanislovas Kaminskis (Stanisław Kamiński) nesugebėjo rasti bendros kalbos su lietuvių tikinčiaisiais. Abu Punsko parapijos kunigai buvo lenkai. Vikaras turėjo mokytis lietuviškai ir aptarnauti lietuvius. Parapijiečiai tuo nesitenkino ir pradėjo reikalauti lietuviškai mokančio kunigo. Dėl griežtų parapijiečių protestų 1957 metų pradžioje klebonas atsistatydino, o į Punsko parapiją buvo atkeltas kunigas lietuvis Antanas Šuminskas.

 Lenkijos lietuvių konfliktai su Lomžos diecezijos dvasininkija patraukė Lenkijos jungtinės darbininkų partijos dėmesį. Valdžia padarė nuolaidų lietuvių tautinei mažumai, leido švietimą gimtają kalba ir kultūrinę veiklą (socializmo „rėmuose“).

 1957 metų kovo 30–31 dienomis Punske vyko Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (toliau LVKD) steigiamasis suvažiavimas. Buvo tai pirmoji po karo ir daugelį metų vienintelė Lenkijos lietuvių kultūrinė organizacija. Draugijos steigiamojo suvažiavimo iniciatoriai buvo lietuviai, gyvenantys Suvalkų apskrityje ir kituose Lenkijos regionuose. Pirmuoju valdybos pirmininku tapo Juozas Maksimavičius, Varšuvos skyriui atstovavo dr. Bronius Mickevičius. Draugija gavo finansinę paramą iš Lenkijos Liaudies Respublikos iždo, tačiau buvo stipriai valdžios prižiūrima ir neturėjo autonominio statuso.         

Pamaldos2

 Laimėjimas Punske pažadino prigesusius Seinų lietuvių bandymus atgaivinti lietuviškas pamaldas Seinų bazilikoje. 1957 metais LVKD organizacinis komitetas dėl lietuviškų pamaldų grąžinimo kreipėsi į Lenkijos primą kardinolą Višinskį ir Lomžos diecezijos vyskupą. 1957 metų laiške Lomžos vyskupui Seinų lietuviai priminė, kad, nors 10 metų jie jau neturėjo lietuviškų pamaldų, ir toliau namuose gieda giesmes gimtąja kalba bei palaiko religines tradicijas.

 Lomžos diecezijos kancleris vyskupas Moscickis (Mościcki) įpareigojo Seinų kleboną Antaną Venžiką (Antoni Wężyk) išpildyti lietuvių prašymus ir įsteigti lietuviškas pamaldas Žagarių koplyčioje, tik ją pirmiausia reikią suremontuoti. Atrašydamas Seinų parapijos klebonas skundėsi, kad Lenkijos valdžia ėmė „favorizuoti“ tautines mažumas, kai kuriose mokyklose grąžintos lietuvių kalbos pamokos. Klebonas teigė, kad Seinuose  nėra nė vieno lietuviškai kalbančio vaiko, o lietuvių parapijiečiai sudaro tik apie 20 procentų visų parapijos tikinčiųjų. Dvasininkas kategoriškai pasisakė prieš bet kokius lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinus bandymus. Tokią Seinų klebono poziciją lietuviškų pamaldų atžvilgiu galėjo lemti parapijiečių lenkų spaudimas. Jie 1958 metų kovo mėnesį nusiuntė laišką vyskupui Falkovskiui, kuriame prašė: ,,Neduoti leidimo nereikalingoms ir žalingus padarinius turėsiančioms lietuviškoms pamaldoms mūsų Seinų bažnyčioje. Lietuvių mažuma, pakurstyta keleto bedieviškų, nesąmoningų šovinistų, reikalauja lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinų bažnyčią, tam, kad sužadintų laukinio šovinizmo bangą, ne dėl didesnio religingumo ar pamaldų supratimo, nes lietuvių gyventojai ne tik supranta lenkų kalbą, bet ir gerai ją yra įvaldę, ir daug iš jų dirba valstybės administracijoje.“[1] Laišką pasirašė 364 Seinų parapijiečiai. Seinų parapijos lenkai rėmė Lomžos diecezijos dvasininkijos politiką lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu. Praeities nuoskaudos tarp abiejų tautų dar nebuvo pamirštos. Parapijiečiai lenkai Seinų baziliką įvardijo kaip jų nuosavybę, tačiau ir lietuviai parapijiečiai prisidėjo prie bazilikos išlaikymo.

 1958 metų balandį kunigas A. Venžikas Lomžos kuriją įspėjo prieš parapijiečių dalijimą į lietuvius ir lenkus. Aiškino, kad Žagarių kaime įsteigus maldos namus, lietuviai gali pareikalauti įkurti lietuvišką parapiją. Siūlė kurijai kreiptis į vaivadijos valdžią dėl koplyčios remonto leidimo. 1958 metų rugsėjo 7 dienos laiške Lomžos diecezija patvirtino Seinų klebono A. Venžiko prašymą dėl Žagarių koplyčios remonto ir tą pačią dieną nusiuntė prašymą dėl remonto Vaivadijos paveldo konservatoriui.

 1959 metais lietuviškos pamaldos buvo grąžintos Smalėnų parapijoje. Liko neišspręstas tik Seinų klausimas.   

 1961 metų sausį Seinų lietuviai vėl kreipėsi į Lomžos vyskupą. Laiške tvirtino, kad lietuviai sudaro 43 procentus Seinų parapijos parapijiečių. Seinų lietuviai pranešė vyskupui, kad jau išsirinko sau dvasininką Vytautą Karpavičių. Įspėjo vyskupą, kad jei jų prašymai nebus išpildyti, tai kitais metais neįsileis kunigo į namus. Pabrėžė, kad yra skirtumų tarp valdžios ir bažnytinės administracijos vykdomos politikos lietuvių mažumos atžvilgiu. Kaltino kuriją, kad neleisdama melstis gimtąja kalba, ji prisidėjo prie lietuvių nutautėjimo. Laiškas liko be atsako. Pastebimas laiškų tono aštrėjimas. Seinų lietuviai jau ne prašė, bet pagrįstai reikalavo grąžinti lietuviškas pamaldas Seinuose.

  


 

[1]  „Ludność parafii Sejny (Polacy) do biskupa łomżyńskiego, list z marca 1959 r.“, in: K. Tarka, Litwini w Polsce 1944–1997, Opole, 1998, p. 120.

(Bus daugiau)

 Gintautas Povilas Latvys, Terra Jatwezenorum 2009

 

2 koment. Kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje

  1. Klausimas sako:

    Seinų krašto istorijai labai vertingas ir reikšmingas straipsnis.

    Deja, šiek tiek deguto įpylė ne itin taisyklinga lietuvių kalba.

    Be to, atsiranda tam tikrų neaiškumų dėl dešimtmečių. Autorius rašo: „Iki 1956 metų tarp Lenkijos lietuvių ir Lomžos diecezijos dvasininkų padėtis išsilaikė įtempta, bet didesnių ekscesų nebuvo. Seinų parapijos lietuviai iki pat XX amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos [...]​.“ Klausimas kyla dėl „5 dešimtmečio“, nes ankstesniame sakinyje rašoma, kad „Iki 1956 metų [...]“, vadinasi, iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos, nes lietuvių kalboje dešimtmečiai įvardijami kitaip nei lenkų kalboje. Pvz., lenkų „lata 40.“ lietuviškai yra 5-asis dešimtmetis, t. y. 1940–49 metai. Atrodytų smulkmena, bet labai svarbus dalykas, nes paklaida yra visa dešimtis metų.