Kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje (3)

 (Tęsinys. Pradžia 2013-10-21)

 1980 metų sausio mėnesį Seinuose lankėsi San Paulo lietuvių Šventojo Kazimiero parapijos klebonas ir Pietų Amerikos lietuvių kunigų vienybės pirmininkas kunigas Pranas Gavėnas. Susitikęs su Seinų klebonu Rogovskiu, prašė leidimo laikyti vienerias lietuviškas pamaldas bazilikoje, skirtas vyskupui Antanui Baranauskui. Klebonas siūlė Mišias atlaikyti liuteronų bažnytėlėje. Į svečio grasinimus, kad apie Seinų lietuvių padėtį bus informuotas Popiežius, klebonas atsakė: „Pasakokit ir, jei norit, rašykit, kam norit, net ir popiežiui.

Pamaldos6

Kovotojai dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje. Paskutinėje eilėje antras iš kairės Vincas Maksimavičius

Bet žinokit, kad… popiežius yra lenkas!“[1] Kunigas Gavėnas nenuleido rankų, grįžęs į Romą parašė protesto laišką Popiežiui Jonui Pauliui II. 1980 m. rug-sėjo 21 dieną kunigas Gavėnas susitiko su Šventuoju Tėvu Brazilijoje ir įteikė jam protesto laišką.

Šventasis Tėve. Jaučiu sąžinės pareigą štai ką pranešti Jūsų Šventenybei… Seinuose turėjau labai liūdną pergyvenimą. Kaip tik šiuo tikslu rašau.

Sausio 27, sekmadienis. Norėjau laikyti Mišias bazilikoje – senojoje Seinų katedroje prie lietuvių gerbiamo poeto – vyskupo Antano Baranausko kapo.

Incognito dalyvavau 12 valandos Mišiose lenkų kalba. Maldininkų aktyvumas, pastebėjau, buvo labai silpnas: vien tik vargonininkas atsakinėjo ir jiems giedojo. Kaip paskui patyriau, daugumą dalyvių sudarė lietuviai.

Baigiantis paskutinei giesmei, kai jau viena dalis buvo išėjusi iš bazilikos, būrys žmonių (galėjo būti per šimtą) susirinko šventovės viduryje, pasiruošę giedoti. Bet kaip tik tuo metu pasigirdo per garsiakalbius įregistruoti garsai ir šūkavimai-spiegimai taip garsiai, kad reikėjo užsikimšti ausis. Giedot nebuvo įmanoma. Todėl vieni ėmė kalbėti Rožinį, kiti skaitė maldas iš maldaknygių. O man tai tikrai buvo sunku sulaikyti pyktį ir neapsakomo pažeminimo jausmą. Triukšmingi garsai truko 8–10 minučių. Sumažėjus triukšmui, paprašiau kaimyną, kad mane palydėtų zakristijon. Klebono nebuvo. Nuėjom klebonijon. Atidarius duris, prisistačiau klebonui ir pradėjau dėstyti reikalą.

Klebonas Stanislaw Rogowski pasišaukė vikarą kun. Zenoną Parakewicz, kalbantį lietuviškai, ir įsivedė į raštinę. Palydovas manęs nepaliko vieno.

– Esu kunigas salezietis, lietuvis, lietuvių šv. Kazimiero parapijos Sao Paule, Brazilijoje. Turėjau laimės po 41 metų aplankyti Lietuvą. Čia pravažiuodamas, norėčiau celebruoti bazilikoje arba vyskupo Antano Baranausko koplyčioje.

Vikaras buvo bepradedąs versti lenkiškai, tačiau klebonas galvos linktelėjimu davė ženklą, kad supratęs reikalą. Todėl vikaras tuoj įsiterpė klebono vardu lietuviškai:

– Čia negalima. Yra kita šventovė, atskirai…

Aš tariau:

– Mes, lietuviai, nuo mažens pažįstam Baranauską, deklamuojam jo eiles… Pirmą kartą atvykęs į Seinus, norėčiau kaip tik celebruoti jo koplyčioje.

– Bet čia negalima!

– Kodėl? Apkeliavau pusė pasaulio ir mačiau, kaip mielai priimami svetimi kunigai… O paskui – yra ir Bažnyčios nurodymai etninių mažumų naudai…

– Čia yra vyskupas, yra valdžia, turim nurodymus. Tamsta žinai, kad net kunigas negali daryti šventovėje, ką nori, ir jis turi klausyti. Turim dekretus, įsakymus…

– Dekretus, įsakymus, kuriuos… atrodo, jūs patys suformulavot. Jie neturėtų prieštarauti bendriems Bažnyčios nurodymams ir vykdyti diskriminaciją tarp pačių katalikų. Popiežius kovoja prieš visas diskriminacijas ir, šiuo atveju, jei sužinotų, nebūtų patenkintas.

– Popiežius matė ir pažįsta visą padėtį. Čia jis buvo laiminti statulos…

– Pamatė ir sužinojo, ką jūs norėjot, kad žinotų ir matytų. Bet turėtų pažinti tikrą padėtį. Turi žinoti! Popiežius ją sužinos! – sakiau jiems.

– Pasakokit ir, jei norit, rašykit, kam norit – net ir popiežiui. Bet žinokit, kad… popiežius yra lenkas!

To tikrai nelaukiau. Ir taip man iškrito iš rankų visi galimi argumentai. Pasijutau, kad visas drebu. Ir negalėjau pridėti kita, kaip tik:

– Popiežius ir tai sužinos!

Ir išėjau.

Sugrįžęs į baziliką, radau tą būrį žmonių (daug vyrų ir subrendusių jaunuolių) tyliai besimeldžiantį.

Kai pasklido žinia, kad klebonas neleido svečiui laikyti Mišių, visi kaip vienas suklupo ir užtraukė įžanginę Mišių giesmę „Pulkim ant kelių“. Bet tokiu graudžiu, tačiau kartu ir ryžtingu balsu, kad tikrai negalėjau sulaikyti ašarų. Man stojos prieš akis anų, caro persekiojimo, laikų vaizdas, kaip skaitome mūsų istorijos knygose.

Nepratariau nė žodžio, susilaikiau. Bet ir norint susijaudinimas ir pasipiktinimas nebūtų leidę kalbėti. Tik išeidamas išdalinau visus paveiksliukus, kuriuos turėjau (dauguma norėjo popiežiaus atvaizdo). Visi išėjo tyliai, lyg gavę mušti – pažeminti, nusiminę, pasimetę, sukandę dantis… Negalima išsakyti, ką jautė viduje. Jie ir aš!

Paskui vakare nuvykau į Punską, kur atsilaikiau Mišias, klebono kun. I. Dzermeikos patarnaujamas.

Šventasis Tėve, Seinuose nuo 1946 metų nutrauktos visos religinės apeigos lietuviškai, remiantis (melagingom ir klastingom) „informacijom“, esą krašte nėra lietuvių. Jau 33 metai lietuvių delegacijos kreipiasi į Lomžos vyskupą su prašymu leisti jų parapijos šventovėje – bazilikoje laikyti jų gimtąja kalba sekmadienines Mišias, teikti Krikšto ir Santuokos sakramentus bei atlikti laidotuvių apeigas. Tačiau ligi šiol nieko negavo. Jau 7 metai, kai Seinų lietuviai katalikai stengiasi sekmadieniais nors pagiedoti po Mišių vieną kitą lietuvišką giesmę bazilikoje, kurią jų tėvai statė ir kurią jie patys savo aukomis padeda išlaikyti, tačiau yra visokiais būdais trukdomi, kaip kad ir man pačiam teko patirti. Dargi yra niekinami, išjuokiami ir net grasinama: „Negausi išrišimo visoj vyskupijoj“, „Neturėsi palaidojimo“, „Eisi ir tu į pragarą, jei susidėsi su tais banditais…“

Tiesa, 1973 m. Lomžos vyskupas leido laikyti vienerias sekmadienines Mišias lietuviškai, tačiau ne parapijos šventovėje, o buvusioje liuteronų maldykloje, ir pažadėjo kitas koplyčias. Betgi tai nėra sprendimas. Klausimas yra gilesnis, principinis. Lietuviai kovoja už egzistencijos teisę, kuri jiems paneigiama; kovoja už lygias teises naudotis parapijos šventove (kuri, pagaliau, yra jų šventovė); kovoja už teises, kurias šiandien visuose pasaulio kraštuose etninės mažumos turi, kad būtų gerbiama jų kalba bei teisėti religiniai-kultūriniai papročiai ir jiems būtų užtikrintas religinis aptarnavimas. Jie žino, kad buvusioji protestantų maldykla (tarp kita ko, tai ne tik protestantų kulto namai, bet ir per maži, netinkami lietuvių bendruomenės reikalams) bet kada gali būti teisėtų savininkų vokiečių pareikalauta grąžinti. Kitoms koplyčioms bet kokiu atveju taip pat lengvai galėtų būti atimtos teisės, ir lietuviams nieko neliktų. Čia viskas gražiai išsispręstų vien tik užtikrinant teisių lygybės principą. Kol prie šito nebus prieita, lietuviai nenurims. Truputį atkaklūs tie lietuviai, taip, bet jeigu jie tokie nebūtų, gal nebūtų nė Lietuvos.

Šventasis Tėve, jei taip engtų kokie turkai (kaip Sobieskio laikais), arba kokie ateistai (kaip Stalinas ar jam panašūs), tikintys lietuviai viską perneštų ramia kankinystės dvasia. Bet kad taip elgiasi krikščionys katalikai katalikiškoj Lenkijoj, dargi remdamiesi paties popiežiaus autoritetu, tai šiandien jau tikrai nesuprantamas reiškinys!

Jūsų Šventenybė iškilmingai pareiškė, kad „Tylos Bažnyčios jau nėra“. Už tai Jums lietuviai yra labai dėkingi. Tačiau liūdna patirti, kad ir po tokio paskelbimo dar yra tokia Bažnyčios dalis, kuri kenčia, turi kęsti sukandusi dantis pačioje popiežiaus tėvynėje – katalikiškoje Lenkijoje!

Tačiau tyla ir čia negali trukti amžinai. Jaučiamas pavojus (ir tai neišvengiama), kad ir čia atsiras koks „Solženicynas“ ar „Sacharovas“, kuris, rizikuodamas savo laisve ir net gyvybe, atskleis pasauliui šitą „Tylos Bažnyčią“ pačioj katalikiškoj Lenkijoj!

Šventasis Tėve, Suvalkų, Punsko ir Seinų trikampyje yra 10–11 tūkstančių lietuvių. Yra vaikų ir jaunuolių, normaliai kalbančių lietuviškai namuose ir net kai kuriose mokyklose. Manau, kad tai galėtų būti Dievo Apvaizdos numatytas religinių pašaukimų kampelis Lietuvos Bažnyčiai. Tačiau tokioje padėtyje Seinuose (ir su atgarsiu gretimose vietovėse) ne tik negalima kalbėti apie tokius pašaukimus, bet reikia netgi bijoti visiško nutolimo nuo Bažnyčios ir krikščioniško gyvenimo!

Jūsų Šventenybė ne kartą pareiškėte savo meilę Lietuvai ir savo rūpestį šios taip visokiais būdais išbandytos tautos tikėjimu. Lietuviai už tai yra Jums gyvai dėkingi, tačiau nesidrovi atvirai pasakyti: laukiame veiksmų!

 1. Esminių pasikeitimų laukia visa Lietuva. Betgi taip pat visiems aišku, kad ir popiežius ne viską gali tokioje padėtyje.

2. Vilnius su savo arkivyskupija yra apverktinoje būklėje: ortodoksai ten turi savo vyskupą ir savo katedrą, o Lietuvos sostinė metų metais tvarkoma apaštalinio valdytojo. Vilniaus katedra paversta meno galerija ir koncertų sale. Pačios arkivyskupijos ribos neaiškios. „Popiežiaus vardas Lietuvoje populiarus, bet būtų dar populiaresnis, jeigu jis įstengtų išspręsti Vilniaus arkivyskupijos klausimą“, – man pareiškė nusiminęs apaštalinis valdytojas kun. Alg. Gutauskas. Bet šis klausimas, aišku, reikalingas laiko ir kantrybės.

3. Seinų lietuvių padėtis yra tikrai skandalinga ir šaukiasi greito sprendimo. Ji yra priežastis įtampos tarp dviejų broliškų katalikiškų tautų, stiprina nusistatymą prieš Bažnyčią ir pačią Evangeliją, kuri „skaitoma vienaip, o gyvenime pritaikoma atvirkščiai“ su didele tikintiesiems dvasine žala. Tuo pasinaudoja ir dar pučia žarijas vis tie patys „Kristaus kryžiaus priešai“. Tuo tarpu būtų galima išspręsti „brevi manu“, lengvai, trumpu laiku. „Tuomet matytųsi, kad popiežius tikrai mus myli!“ Ir tikintiesiems nebūtų ko pyktis tarpusavyje.

Kaip pastebėjau ir susižavėjau, Vilniuje, Aušros vartų šventovėje, 9.30 v. atlaikiau Mišias lietuviškai; 10.00 valandą buvo kitos Mišios – lenkiškai, laikomos lietuvio kunigo. Be jokių problemų, manau. Ir taip kasdien. O čia, Seinuose: „Negalima!..“

Šventasis Tėve, savo autoritetu pašalinkit šią tikrai piktinančią padėtį šioje Bažnyčios dalyje, brangioje abiem tautom ir, žinoma, taip pat Jūsų Šventenybei! Išspręskit šį klausimą pirma, negu kils kitas skandalas – išeis pasaulinėn viešumon!

Palaiminkit, Šventasis Tėve, šią taip didvyriškai kenčiančią tautą, ir Seinuose kenčiančią tikrai be jokio reikalo, taip pat ir tą, kuris su giliausia pagarba prisipažįsta Jūsų Šventenybės ištikimas sūnus Kristuje.

Kun. Pranas Gavėnas SDB, asmeninis Sao Paulo lietuvių šv. Kazimiero par. klebonas ir Pietų Amerikos lietuvių vienybės pirmininkas

(Kalba netaisyta)

 1981 metų birželio mėnesį Punsko bažnyčioje lankėsi Lomžos diecezijos vyskupas Sasinovskis. Seinų lietuvių delegacija bandė pasikalbėti su vyskupu, bet jis atsisakė ją priimti. Lietuvių reikalavimus išklausė vyskupo sekretorius. Vyskupas eidamas laikyti šventųjų Mišių pasveikino delegatus lietuviškai. Vienas iš delegatų bandė išdėstyti lietuvių bylą, tačiau vyskupas atsakė: „Ant šios visos bylos dėkite kryžių. Ji yra išspręsta ir Vatikano patvirtinta!“[2] Vyskupas buvo pavargęs nuo užsitęsusio konflikto su Seinų parapijos lietuvių tikinčiaisiais, ir su visais jų reikalavimais buvo seniai susipažinęs. 

Seinų lietuviai tvirtina lietuvišką lentą prie vysk. Antano Baranausko kapo

Seinų lietuviai tvirtina lietuvišką lentą prie vysk. Antano Baranausko kapo

Tų pačių metų rugpjūčio 15 dieną vyskupas Žolinių šventės metu leido laikyti vienerias lietuviškas Mišias Seinų bazilikoje. Vienerios lietuviškos Mišios netenkino Seinų lietuvių, jie eilinį kartą kreipėsi į vyskupą dėl lietuviškų pamaldų: „Visoje šalyje vyksta politinio, visuomeninio, religinio gyvenimo atsinaujinimas. Tegul gi ir mūsų Dievo Namuose – Seinų Bazilikoje – įvyksta atsinaujinimas.“[3] Seinų lietuviai, negaudami jokio atsakymo iš vyskupo, nusprendė siųsti Popiežiui Jonui Pauliui II peticiją, kurią pasirašė 2 500 Seinų parapijos lietuvių tikinčiųjų.

Atrodė, konfliktas tęsis, tačiau pasikeitus Lomžos diecezijos vyskupui, pasikeitė diecezijos lenkų dvasininkų politika lietuvių tikinčiųjų atžvilgiu. Tai buvo naujosios Vatikano politikos atspindys. Lomžos vyskupas Julius Pecas (Juliusz Paetz) išpildė Seinų lietuvių prašymus ir atkūrė lietuviškas pamaldas Seinų bazilikoje. 1983 metų spalio 4 dieną Lomžoje įvyko konferencija, kurios metu buvo nustatyta lietuviškų pamaldų valanda, paskirtas lietuviams tikintiesiems kunigas, kuris turėjo rūpintis jų sielovada, grąžinamos visos liturginės apeigos lietuvių kalba. Pirmos lietuviškos Mišios Seinų bazilikoje turėjo vykti spalio 16 dieną, simboliškai, penktųjų Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metinių dieną. 37 metus trukęs Seinų parapijos lietuvių ir Lomžos diecezijos dvasininkų konfliktas išnyko lyg rūkas, ir nepasitvirtino lenkų dvasininkų nuogąstavimai, kad lietuviškos Mišios Seinų bazilikoje sugriaus abiejų tautų santarvę ir taps neramumų židiniu. Jokių ekscesų tarp lenkų ir lietuvių nebuvo.

Seinų lietuviai, atgavę lietuviškas pamaldas Seinų bazilikoje, parašė laišką Popiežiui Jonui Pauliui II. Jame lietuviai pasidalijo džiugia naujiena su Šventuoju Tėvu, dėkojo Popiežiui už tyro ir tikinčiųjų troškimus suprantančio vyskupo skyrimą. Seinų lietuviai pažadėjo melstis Seinų Dievo Motinai už Popiežių ir už Lomžos diecezijos vyskupą.

Prie lietuviškų pamaldų draudimo Seinų ir Smalėnų parapijose privedė taip pat ir  Lenkijos Liaudies Respublikos valdžios politika tautinių mažumų atžvilgiu. Tai buvo vienas iš būdų, kuriuo siekta sparčiau ardyti tautinių mažumų vienybę ir greitinti jų lenkinimą. Seinų lietuviai, remdamiesi Punsko parapijos lietuvių patirtimi, laikėsi tvirtos politikos dėl lietuviškų pamaldų atkūrimo Seinų bazilikoje, neketino nusileisti, reikalavo pamaldas atkurti. Lomžos diecezijos dvasininkija rėmė Lenkijos valdžios vykdomą politiką lietuvių mažumos atžvilgiu ir net pasikeitus valdžios požiūriui į tautines mažumas toliau užsiėmė lenkinimu mišrios tautinės sudėties parapijose. Lomžos vyskupijos dvasininkai neįvertino Seinų lietuvių ryžto ir užsispyrimo. Pirmaisiais konflikto metais Lomžos diecezijos vyskupai nekreipė dėmesio į Seinų lietuvių prašymus, ir toks elgesys prisidėjo prie konflikto tęsimo.

Įtempti Lomžos diecezijos dvasininkų ir Lenkijos lietuvių santykiai turėjo įtakos lietuvių suartėjimui su Lenkijos jungtinės darbininkų partijos struktūromis, dalis Lenkijos lietuvių – apsišvietusių veikėjų buvo partijos nariai. Kaime gyvenantys lietuviai retai stodavo į partijos gretas. Lomžos vyskupijos dvasininkija dėl kelių aspektų neigiamai vertino LVKD veiklą. Viena vertus, dalis veikėjų buvo partiniai, kita vertus, pirmoji Lenkijos Liaudies Respublikoje lietuvių tautinės mažumos kultūrinė organizacija atgaivino po Antrojo pasaulinio karo prigesusį lietuvių kultūrinį gyvenimą, kėlė krašte švietimo lygį, kartu skatino aktyviau reikalauti lietuviams priklausančių teisių, tarp jų pirmajame veiklos etape ir pamaldų gimtąja kalba atkūrimo Seinų bazilikoje. 

Seinų parapijos klebono Rogovskio veiksmai prisidėjo prie lenkų ir lietuvių  nesantaikos stiprėjimo. Klebono pakurstyti lenkų tikintieji puolė lietuvius, vyko susistumdymų ir Seinų bazilikoje. Mieste atsirado antilietuviškų užrašų.  

Lietuvių kova dėl teisės Seinų bazilikoje melstis gimtąja kalba truko 37 metus. Išspręsti šią problemą žymiai padėjo taip pat lietuvių išeivija, o lemiamą sprendimą priėmė Popiežius Jonas Paulius II. 

 

LITERATŪRA

1. B. Kviklys, Lietuvos Bažnyčia, t. II, Vilkaviškio vyskupija, Chicago, 1982.

2. V. Stravinskienė, Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais, Vilnius – Punskas, 2004. 

3. D. Świerczyńska, Kto kim był w drugim obiegu. Słownik pseudonimów pisarzy i dziennikarzy 1976–1989, Warszawa, 1995.

4. K. Tarka, Litwini w Polsce 1944–1997, Opole, 1998. 

 

ŠALTINIAI  

Archyviniai fondai

Asmeninis Juozo Sigito Paransevičiaus archyvas.

Seinų parapijos lietuvių laiškai Kulto reikalų skyriui ir kulto reikalų ministrui. 

Luko (Ełk) diecezijos archyvas (Archiwum Diecezji Ełckiej). Seinų parapija: 1947–1965 m., t. II; 1966–1976 m., t. III (Parafia Sejny: 1947–1965 r., t. II; 1966–1976 r., t. III).

Lenkijos lietuvių draugijos Seinų skyriaus archyvas. 1960–1970 m. LVKD veiklos dokumentai.  

Seinų parapijos lietuvių laiškai Lomžos vyskupui ir Popiežiui Jonui Pauliui II.

Periodinė spauda

Aušra, 2008.

Dirva, 1976.

Keleivis, 1976.

Tėviškės žiburiai, 1976–1980.  

 Gintautas Povilas Latvys gimė 1985 m. rugpjūčio 9 d. Seinuose. 2004 m. tęsė mokslus Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 2008 m. birželį gavo istorijos bakalauro diplomą.

 (Pabaiga)

 Gintautas Povilas Latvys, Terra Jatwezenorum/2009




[1]  P. Gavėnas, „Vilniuje lenkams galima, o Seinuose lietuviams ne“, Tėviškės žiburiai, nr. 41, 1980 10 09.

 

[2]  B. Kviklys, min. veik., p. 389.

 

[3]  „Prośba w imieniu Litwinów parafii sejneńskiej do bpa M. Sasinowskiego z 24 VIII 1981 r.“, in: K. Tarka, min. veik., p. 185.

 

vienas komentaras Kovos dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje (3);