Ko bijosi, tas ir bus…

dangusMus supa žmonės, kurių likimas nepagailėjo, iš kurių juokiasi ir toliau spardo į užpakalį. Yra tokių, kurie džiaugias, kai kam nors nesiseka. Kai kurių visos svajonės, norai, troškimai sugriūva it kortų namelis. Bejėgiškumo akimirką sakai VISKAS, bet apsigręži ir gyveni toliau. Juk neįlįsi gyvas į žemę. Tiesa, kad kas mūsų nesunaikina – padaro stipresnius. Laiko niekas nesustabdys ir neatsuks atgal. Yra šypsena ir šypsena. Viena nelygi kitai. Pirmoji natūrali, o antroji – sudėtingesnė, tarsi kaukė, kurią nešiojamės ir užsidedame reikiamu metu. Žodžiai skaudina labiau negu fizinė prievarta. Žaizdos užgyja, o žodžiai būna bukai pikti ir amžini.

Nežinom, kas bus rytoj. Galbūt atrasim ką naujo, likimas privers pasižiūrėti į viską kitom akim. Skamba kvailai, bet reikia nors pabandyti į viską pasižiūrėti kiek kitaip.

Esame įpratę savęs gailėtis, nuleisti rankas ir laukti išganymo. Kai mums viskas tas pats – labiausiai norėtume atsibusti danguje.

Ne visada viskas klostosi kaip kino juostoje. Reikia susitaikyti su likimu. Jei mintyse negalime dainuoti tyliai, tai reikia rėkti dar garsiau. Kaip bebūtų, bandykime gaudyti savo laimės paukštę.

Birutė Sendaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.