Knygnešys Feliksas Sirutis (2 dalis)

Pluoštelis prisiminimų

Prisimenu, kaip mes, vaikai, eidavom padėti piemenukui arba merginai ir tetoms (Felikso dukroms) ravėti daržus ar rinkti ražienose likusias varpas. Laukdavom pabaigtuvių, tykodavom perlieti vandeniu grįžtančius iš javapjūtės… Prisimenu, kaip merginos mokė mane susukti grįžtes pėdams surišti, nors tie pėdai už mane didesni buvo. Bet sustačius gubas turėjom kiekvienas savo „namus“. Senelis visada pagirdavo už mūsų darbelius ir apdovanodavo gardumynais. Parėjusius iš laukų vaikus pasikviesdavo į savo kamarėlę ir iš nedidukės orkaitės liepdavo pasiimti riešutų, džiovintų slyvų ar kriaušiukių. Deja, įkišę ranką į orkaitę nieko nerasdavom… Tada senelis pats kišdavo ranką ir pilną saują gardumynų ištraukęs pildavo mums į prijuostę ar į kišenes. Pasirodo, čia buvo knygų slėptuvė: reikėjo tik atstumti dvi plytas, ir atsiverdavo erdvė slaptiems spaudiniams. Broliui ir pusbroliams įdomiausia būdavo seklyčios durų stakta, kuri atsiverdavo paspaudus virš durų esantį skląstį. Čia lentynose irgi buvo slepiamos lietuviškos knygos, o dabar kabojo medžioklinis šautuvas! Žinoma, ir čia rasdavom ką nors gardaus – vaisių, medaus ar pyrago. Sodo aviliuose dvigubi dugnai, senoje kriaušėje – drevė irgi slėpė lietuviškus spaudinius. Senelis juos nupirkdavo už savus pinigus, o paskui dalindavo aplinkiniams ūkininkams ir Liudvinavo darbininkams. Ne visi galėjo užsimokėti ir dažnai seneliui likdavo skolingi – iki švento „Nikdien“, kaip sakydavo močiutė. Skolindavo senelis visiems, kas „gražiai paprašydavo“, ir viena skola už „pažiruotą“ (pasirašytą) vekselį vos nepražudė ūkio, kai skolininkas ir skolintojas negalėjo padengti banko paskolos. Žentai A. Lastas ir V. Paštukas nupirko iš uošvio po 9 ha tos puikios „kviečių žemės“ ir paliko ją dirbti šeimininkui, kuriuo tapo sūnus Jonas, baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją, agronomas.

Knygnešio šeimos likimas

sirutis_largeDeja, knygnešio šeimos likimas, atrodęs toks turtingas ir šviesus, susiklostė visai kitaip. Jau per pirmą tremtinių srautą 1940 m. birželio 24 d. iš Tėvynės buvo išvežti abu mylimiausi Felikso ir Magdelenos Siručių sūnūs. Motina, parklupusi prieš kryžių, raudodama prakeikė tuos, kurie išplėšė iš šeimos abu sūnus (pasakojo P. Lastienė). Jonas tais pačiais metais mirė Rešiotų lageryje, jo žmona Onutė su 2,5 metų sūneliu pateko į Laptevų jūros salą Bykov Mys, kur amžino įšalo kape netrukus buvo palaidotas mažasis Jonukas… Jo palaikus 1998 m. pargabeno pusbrolis Julius Augulis su draugu ir perlaidojo Virbalio kapinėse. Jauniausias Felikso sūnus, penkto kurso Kauno universiteto Inžinerinio fakulteto studentas, ištremtas į Sverdlovsko girias, 10 metų kirto medžius ir po to be teisės grįžti į Lietuvą perkeltas į Kazachstaną, Kostanojaus miestą. Čia liko, sukūręs šeimą, ir palaidotas 2001 metais… Pasiliko ir Siručių vaikaičiai gydytoja Antanina, inžinierius Piotras, jo vaikai Aleksandras ir Tatjana.

Lietuvoje gyveno trys seserys Sirutytės: istorikė, pedagogė Petronėlė Lastienė, grįžusi iš tremties 1954 m., Leokadija Paštukienė – gamtininkų mokytojų seminarijos dėstytoja, Adelė Augulienė – agronomė, Buivydiškių ž. ū. technikumo dėstytoja. Kitos trys seserys pasitraukė į Vakarus. Albina  Čepėnienė, teisininkė, istoriko Prano Čepėno žmona, gyveno ir mirė JAV Worcesterio mieste. Jų dukra Ina Č. Užgirdienė, žinoma psichologė, profesorė, Klarko universiteto dėstytoja, irgi mirusi JAV (perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse). Savo kaulelius Kanadoje, Toronte, paliko agronomė Vera Effertienė. Dukra Aldona Sirutytė-Mikužienė, gydytoja, su vaikais Aldute, Birute ir Jonuku atsidūrė Australijoje…

Taip karo audrų ir baisaus stalininio teroro išblaškyta po visus keturis kontinentus graži Lietuvos šviesuolių šeima. Liudvinavo naujosiose kapinėse prie žinomo skulptoriaus Bernardo Bučo koplytstulpio ilsisi knygnešys Feliksas Sirutis ir jo žmona Magdelena Sirutienė, o kitoje tako pusėje – vyresnioji dukra, Teisuolių ženklu apdovanota Kauno politechnikos universiteto dėstytoja, rezistentė, tremtinė Petronėlė Lastienė…

Voroneže veikusioje lietuviškoje gimnazijoje mokėsi trys seserys – Leokadija, Vera ir Albina, o jauniausieji Adeliutė – 6 metų, Jonukas – 3 metų ir Juozukas – 1,5 metų vargo su motina, pragyvendami tik iš pašalpų pabėgėliams. Vyresnės seserys prisimindavo, kaip nešdavo mamytei ir mažiesiems vaikams pusę gimnazistams skirto maisto (net košės dubenėlyje, duonos riekeles…), kaip stengdavosi gerai mokytis, kad išleistos iš bendrabučio galėtų uždirbti bent kelias kapeikas…

Karas baigėsi, šeima grįžo namo.

Su kokia meile ir rūpesčiu šeima stengėsi vienas kitam padėti: Petronėlė globojo ir šelpė Albinutę ir Verą, Leokadija mokytojaudama pas save pasiėmė mažuosius broliukus, Adeliutė augo pas senelius, o vasaromis dirbdavo visi ūkyje. Ūkis greit sustiprėjo, ypač remiamas Bliūdžių šeimos.

Justinas Sajauskas, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.