Knygnešys Feliksas Sirutis (1 dalis)

Šiek tiek priešistorės

Kada ir kaip Siručių giminė atsirado Liudvinavo apylinkėse, nepavyko tiksliai nustatyti, nors vyriausioji Felikso Siručio dukra Petronėlė Lastienė yra nemažai medžiagos surinkusi. Minimas Simonas Sirutis, Kauno seniūnas, Vitebsko kaštelionas, senatorius, ir jo brolis Juozapas Sirutis (Józef Syruć). Pastarojo parašas 1790 m. yra tarp 12 Liudvinavo parapijiečių parašų ant garantijos akto, kad išlaikys bažnyčią ir kleboniją (800 lietuviškų auksinų). Juozapas tituluojamas karaliaus samdytu pulkininku. Apdovanotas ordinu už drąsą. Jam padovanota Mažosios Buktos giria.

sirutis_largeDokumentuose minimas Liudvinavo teisėjas Mykolas Sirutis (Juozapo sūnus?), kuris valdė Mozūrgirės urėdiją ir du kaimus. Mykolo sūnus Vincas – bajoras, vaitas – 1808–1878 m. gyvenęs Liudvinave ir palaidotas senosiose Liudvinavo kapinėse. Jis turėjęs brolį Petrą. Vincas užauginęs 9 vaikus, iš jų vyriausias Petras, vedęs našlę Barborą, atėjo į užkurius Dalginės kaime. Tai buvo Felikso Siručio tėvas. Dalginėje įsikūrusį Petrą Sirutį, mano motinos senelį, ir jo seseris, mano tetas Petronėlę ir Magdeleną geriausiai prisimena vyriausios Felikso dukros Petronėlė (Lastienė) ir Leokadija (Paštukienė). Senelis buvęs labai darbštus, valdingas, labai mėgęs pakalbėti, ginčytis, būtinai norėjęs būti teisus. Skaitydavęs lenkiškus laikraščius, turėjęs lietuviškų maldaknygių ir knygų. Buvo paveldėjęs Prodabolės Siručio biblioteką ir tris paveikslus. Vadinasi, polinkis į meną, literatūrą buvo nesvetimas šiai giminei. Taigi tokie žinomi knygnešio Felikso Siručio priešistorės fragmentai.

Dalginės Siručių sodyba ir ūkis skyrėsi iš kitų – gražiai tvarkomas, turtingas, nes žemė gera (kviečių žemės 32 ha). Atėjus laikui Feliksas, baigęs 6 Seinų gimnazijos klases (buvo vienintelis sūnus) ir perėmęs iš tėvo ūkį, daugiau domėjosi visuomeniniais reikalais, mėgo dalyvauti visokiuose susibūrimuose, skaitė lietuviškus spaudinius ir tuo tikslu dažnai važinėjo į Marijampolę. Čia susipažino su žinoma šviesuolių Bliūdžių šeima ir netrukus vedė vyriausiąją Bliūdžiūtę Magdeleną (1875–1942). Bliūdžių ūkis buvo vienas iš pagrindinių lietuviškos spaudos platinimo mazgų. Knygnešio Jurgio Bliūdžiaus paskatintas Feliksas įsijungė į nacionalinį kultūrinį judėjimą, tapo knygnešiu, priklausė „Sietyno“ draugijai, kuri rūpinosi švietimu Suvalkijos apylinkėse. Taip jaunoji Magdelena tapo pagrindine Dalginės Siručių ūkio tvarkytoja, ypač 1897–1901 metais, kada Feliksas už anticarinę veiklą buvo suimtas („Sietyno“ byla), 6 mėnesius kalėjo Kalvarijos kalėjime, po to Petrapilio „Kresty“ kalėjime ir dar 2 metus Žitomiro krašte Slavutoje. Vyriausioji Siručių dukra pasakojo, kad ji, 4 metų mergytė, nepažino grįžusio iš tremties tėvo, verkdama šaukė: „Bijau maskoliaus, bijau maskoliaus!“ – mat tėvas buvo su barzda, su dideliais ūsais!..

Perversmų ir karų sūkuryje

Kalėjimas ir tremtis neatbaidė Felikso nuo knygnešystės, kultūrinės veiklos, įvairių renginių ir susirinkimų. Šeima gausėjo – gimė 9 vaikai, viena mergytė (Magdutė) mirė, o kiti augo, reikėjo juos rengti, mokyti. Tėvams verstis ūkyje jau buvo sunku. Mat atėjo neramūs 1905 metai, vėliau ir 1915–1918 m. karas, revoliucija. Šeima patyrė tikrai didelių sukrėtimų: turėjo trauktis nuo fronto ir atsidūrė Voroneže, tėvas buvo paimtas į kariuomenę, joje medicinos seserimi dirbo ir vyresnioji dukra Petronėlė. Grįžę rado sudegusius ūkinius pastatus, nebuvo jokio gyvulio, javų, bulvių. Pavasario sėjai reikėjo ieškoti, iš ko skolintis. Vis dėlto visus 8 vaikus (6 mergaites ir 2 berniukus) nuspręsta mokyti. Jie lankė mokyklas Liudvinave ir Marijampolėje (trys vyresnės seserys mokėsi Voroneže, lietuvių emigrantų gimnazijoje). Vėliau įsikūrus Lietuvos universitetui ir Dotnuvos akademijai mokėsi tenai.

Tai, kad visi 8 vaikai jau nepriklausomoje Lietuvoje baigė aukštąjį mokslą. Ypač įsidėmėtina, kad 6 mergaitės! (Tuomet tai buvo reta, manyta, kad joms mokslas nereikalingas!) Tai liudija apie Felikso ir Magdelenos Siručių pažiūras, švietėjiškas idėjas, mokslo įvertinimą. Šios pažiūros, ypač pagarba mokslui, liko įskiepytos visiems jauniesiems Siručiams. Jie perėmė ir socialdemokratines idėjas, rūpinosi neturtingų žmonių švietimu ir darbo sąlygomis. Vyriausios dukros Petrutė ir Leokadija prisiminimuose rašo, kad atostogų metu grįžusios iš Marijampolės gimnazijų mokė kaimo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Prisimena, kad samdiniai (bernas, merga, pusbernis ir piemenukas) čia buvo lygūs su šeimininkais, valgė prie vieno stalo, buvo vertinami ir gerai apmokami. Dėl to ir išbūdavo po 10 ar daugiau metų, kai kurie susituokdavo ir likdavo šeimos draugais.

(Bus daugiau)

Justinas Sajauskas, punskas.pl

Komentavimas negalimas.