… knygnešių legendą tęsiam…

Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas. Ypač sunku perduoti jo tikrąją prasmę. Bet jei ne šio žodžio atsiradimas, gal būtų užgesę visi kiti lietuviški žodžiai, būtų dingęs Lietuvos vardas…

Kas po kruopelę nešė žodį

Pro užtvaras žiaurias carų,

Parodyk, tėviškėle, parodyk,

Išlikusi po maro, po karų…

J. Kalinauskas

Prislėgtame vadinamajame Šiaurės vakarų krašte blykstelėjo šviesos spindulys. Jį įžiebė Motiejaus Valančiaus dvasia. Ta dvasia reiškėsi lietuviško žodžio gaivinimu, slaptų mokyklų organizavimu, knygų rašymu, jų spausdinimu ir platinimu.

Lietuviškos spaudos gabentojus pirmąkart pavadino knygnešiais Jonas Šliūpas. Knygnešiai – tai nepaprastos drąsos, ištvermės ir sumanumo žmonės, kurie suprato, kad jų artimieji turi melstis lietuviškomis raidėmis ir gyventi laisvoje tėvynėje. Kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo knygnešius. Dalį iš jų minime kovo 16-ąją, kai švenčiame Knygnešių dieną. Atmintis, deja, dažnai yra negailestinga. Daugelį iš jų mes spėjome užmiršti.

Kas girdėjo apie Oną Stanelytę iš Vaitakiemio? Onos brolio dukra M. S.-V. mielai prisimena senus laikus, bet nenori viešinti savo pavardės. M. labai šiltai kalba apie savo tetą, su kuria kartu gyveno. Ona parnešdavo ir slėpdavo savo namuose maldaknyges ir laikraščius. M. tėvas, kuris buvo Lietuvos savanoris, dažnai prisiminęs pasakodavo, kaip kartą žandarai pas juos darė kratą ir ieškojo lietuviškų laikraščių. Kai žandarai tardė šeimininką, Ona laikraščius išnešė ir paslėpė pakelės griovyje. Deja, pasirodė, kad jame buvo vandens, ir visi laikraščiai sušlapo…

Ona mažytę brolėčią mokė iš „Aušros“ eilėraščių. Du iš jų M. gerai atsimena.

 

Vieną tik kartą Vilniuj viešėjau,

Vieną tik kartą aš jį lankiau.

Jis mano širdį taip sužavėjo,

Kad ilgai, ilgai neužmiršau.

 

Tenai kalneliai dunkso aukštieji,

Nuo amžių dairos į tolį vis.

Mini jie gausią kunigaikštiją,

Kada ją valdė narsus Vytis.

 

Ten stebuklinga Motina Dievo

Duoda sveikatą prašantiems jos,

Laimina Vilnių iš savo sosto,

Klūpančias gatvėj žmonių minias.

 

Vilnius puikusis visus vilioja

Ten, kur sraunioji teka Neris.

Girios ir kalnai vaizduoja rojų.

Kas mano širdį nuo jo atskirs?

 

O kaip norėčiau Vilniuj gyventi

Ir pasiirstyt Neries bangom.

Aš nelaiminga, prasta mergaitė,

Netinka veržtis man prabangon.

 

Kitą eilėraštį M., būdama labai maža mergaitė, deklamavo per šventes mokykloje pas Navinykų Sendus pastatyta ant stalo. Deklamuoti ją išmokė taip pat teta.

 

Eina, eina trys karaliai,

Ieško Dievo visagalio.

Ieško Marijos, Jėzučio,

Ką tik gimusio mažučio.

 

Ir priėjo pilį margą,

Prie jos dailiais rūbais sargas.

Tarno klausia: ar ne čionai

Gimė laukiamas valdovas?

 

Tarnas mąstė, delnais plojo,

Bet kur Kristus – nežinojo.

Ir pamatė jie namelį,

Kiek pakrypusią lūšnelę.

 

Šeimininke, ar ne čionai

Gimė laukiamas valdovas?

Šeimininkas tai girdėdams

Nusilenkė kiek galėdams.

 

Ponai, – tarė jis, – aukščiausi,

Karaliūnai galingiausi,

Nėr Jėzučio mažutėlio.

 

Eina, žiūri – ir kūtelė,

Viršum jos šviesi žvaigždelė.

Jie pažino Dievo ženklą,

Skuba į kūtelę menką.

 

Randa Kristų ir Mariją.

Aplink piemens ir galvijai.

Šventas Juozapas senelis,

Pasirėmęs ant lazdelės,

 

Tyliai meldžias susikaupęs,

Prie Jėzučio atsiklaupęs.

Angelai triūboms jiems groja,

Jautis, asilas kvėpuoja.

 

Ir pažino trys karaliai

Savo Dievą visagalį.

Visi puolė Jam ant kelių,

Davė garbę Kūdikėliui.

 

Kaip pasakoja M., Onos Stanelytės brolis Antanas Stanelis mokėsi ir vėliau dirbo Vilniuje. Jis buvo „Jaunimo aidų“ redaktorius ir leidėjas. Ona buvo prelato A. Jurkevičiaus krikšto motina, mūsų kraštietės, Varmijos ir Mozūrijos universitete dirbančios daktarės inžinierės Onutės Nevulytės-Bień močiutė.

Šiandien gimtasis žodis gali laisvai plaukti laiko bangom. Turime viltį, kad šį brangų krovinį perduosim naujoms kartoms, kurios globalizacijos amžiuje išėjusios į platų pasaulį, naudodamos moderniausias technologijas, neužmirš savo istorijos, lietuvių kalbos ir kurs dar šviesesnę ateitį…

M. Malinauskienė, punskas.pl

 

vienas komentaras … knygnešių legendą tęsiam…;