Krikščionybė ir kiti tikėjimai? Dekalogas (2 d.)

Punsko parapijos vikarą kun. Marių Talutį kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

(Tęsinys)

Jauniausia iš trijų monoteistinių religijų yra islamas. Alachui meldžiasi 1,255 mlrd. (19,67 proc.) žmonių. Islamas tai besąlygiškas atsidavimas Viešpačiui, atsidavimas visu gyvenimu. Jo pradininkas Mahometas nesijautė kūręs naują religiją. Jis jautėsi esąs tik pranašas, siųstas skelbti arabų kalba tą patį apreiškimą, kuris praeityje buvo duotas Abraomui, Mozei ir Kristui. Pasak Mahometo, tikėjimas amžiams bėgant buvo sudarkytas ir tapo neaiškus. Jis laikė save pašauktu grąžinti žydų ir krikščionių tikėjimui pirmykštį tyrumą, nes pirmykščio tikėjimo esmė yra atsidavimas, paklusnumas Viešpačiui, Dievo valiai ir valdžiai.

Islamas (kitaip, pažodžiui – nuolankumas) žavi savo paprastumu. Jis išliko nepaprastai gajus, nors musulmonai neturi kunigų, o tikėjimo tiesos yra perduodamos šeimoje. Pagrindinės tikėjimo nuostatos: Dievas yra vienas. Dievas yra kūrėjas. Jis turi 99 vardus. Dievas yra gailestingas ir visagalis. Dievas yra išmintingas ir visažinis. Dievas yra amžinas.

Mūsų dienomis islamas kai kam siejasi su terorizmu, bet nepagrįstai.

dekalogas Čia reiktų gal net daugiau kelti religijos ir politikos santykio klausimą. Politika, siekdama savo tikslų, turi įvairių priemonių. Vienos jos priimtinos – pavyzdžiui, demokratiniai rinkimai, kitos baugios – pavyzdžiui, karas. Vienas iš baisesnių atvejų istorijoje įvyksta, kai politika į savo priemonių sąrašą įtraukia religiją. Tada ateina visiškas nesusikalbėjimas. Mūsų krašte taip pat yra buvę, o ir šiandien pasitaiko, kad politikos tikslais naudojama religija. Rezultatas būna absurdiškas. Labai svarbu sugebėti atskirti šiuos dalykus ir jų nepainioti – religijos mokymo apie Dievą ir politinės galios tikslų. Terorizmu galėtume pavadinti tokias situacijas, kai politikos tikslais naudojamasi religijos autoritetu, todėl islamą sieti su terorizmu tolygu krikščionybę sieti tik su Kryžiaus žygiais. Nors reiktų nepamiršti, kad krikščionybė ir islamas turi visiškai skirtingą požiūrį į religijos sklaidą ir politinę galią visuomenėje. Prisiminkime islamo ir krikščionybės įkūrėjų gyvenimo kelius. Lyginant Muchamedo ir Jėzaus gyvenimo pabaigas matosi tam tikras esminis skirtumas. Kuomet Jėzus iškilmingai įžengė į Jeruzalę ir buvo pasitiktas su palmėmis ir liaupsėmis, jis atsisakė minties organizuoti politinį Izraelio išvadavimą ir pasirinko panieką ir mirtį ant kryžiaus, nes troško išvaduoti žmogų ne iš politinės, o iš dvasinės vergovės. Muchamedo gyvenime įvykiai klostėsi atvirkščiai. Kai jis pabėgo iš Mekos į Mediną, o tai laikoma islamo pradžia (622 metai), ir ten įgijo pripažinimą, Muchamedas po kurio laiko pergalingai sugrįžta į Meką ir pamažu įgyja vis didesnę politinę galią, vadinamą islamo plitimu. Taigi Jėzus į išgelbėjimą pasuka kryžiaus keliu – silpnumo prisiėmimu, o Muchamedas pasuka politinės galios keliu. Tad mums, krikščionims, atskirti religiją nuo politikos – savaime suprantamas dalykas, o islamo išpažinėjai turi šariatą – islamiškos valstybės gyvenimo sistemą.

Negalime teigti, kad musulmonai neturi kunigų, jie turi savo dvasininkus – imamus, mulas, achunus. Dvasininkai neatlieka aukojimo apeigų, kurios vyksta krikščionių liturgijoje, tačiau svarbi pamokslavimo, kvietimo maldai, vadovavimo bendruomenei misija. Musulmonai labai myli savo religiją ir ją visais būdais palaiko. Todėl nenuostabu, kad Europoje musulmonų skaičius sparčiai auga, mečetės perpildytos, o bažnyčios liūdnai tuštėja, kai kur netgi parduodamos ir tampa mečetėmis. Europos krikščionys, lyg būtų kieno užkeikti, bijo savo paties šaknų ir stiprybės – krikščioniškojo tikėjimo, nors turime gana geras sąlygas laisvai tikėti. Liūdna, kad kai kuriose islamiškose valstybėse šiuo metu krikščionys patiria pačius žiauriausius persekiojimus, galima sakyti, kasdien liejasi krikščionių kankinių kraujo upės.

Su musulmonais mes priklausome tai pačiai tikėjimo vienu Dievu šeimai, vadinamės tikėjimo patriarcho Abraomo vaikais, tačiau skiriasi mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi. Mes Jėzų laikome Dievu, o musulmonai – vienu iš pranašų. Tačiau ypač džiugu, kad jie nuoširdžiai gerbia Mariją. Tai mus taip pat jungia.

 Gausiausia religija yra krikščionybė. Ją išpažįsta 2,087 mlrd. (32,71 proc.) pasaulio žmonių.

„Grožis tai įvairovė“, – kalbant apie tikėjimą taip galbūt negalima tvirtinti. Tobulumas yra vienybė Kristuje. Neatrodo, kad Krikščionių Bažnyčios susiskaldymas buvo Dievo valia. Amžiams bėgant krikščionys suskilo į Rytų ir Vakarų Bažnyčią, atsirado katalikai, protestantai, stačiatikiai, Rytų ortodoksai ir kt. Tarp jų trūksta broliškos meilės, supratimo, yra daug netolerancijos ir net neapykantos.

 To neturėtų būti. Jei ir atsiranda kokių pykčių, tai mažiausiai dėl religinės doktrinos, o daugiau dėl politinių dalykų, nes nėra taip paprasta išlaikyti religinio ir politinio autoriteto atskyrimo principą. Be to, atsiminkime, kad krikščionys yra žmonės, o matome kartais, kad susipyksta net šeimos nariai, brolis su broliu konkuruoja. Taip būna ir aukštesniu matmeniu. Ten, kur gausu Dievo malonės, ten ir velnias stengiasi daugiau pakenkti, todėl ir neatlaikė istorijoje žmonės kai kurių išbandymų, dėl ko krikščionys pasidalijo. Bet šiais laikais pastebimas ypatingas vienybės troškimas. Galime sakyti, jog šis laikas yra Šventosios Dvasios laikmetis, kai skirtumuose taip ryškiai pastebima ta pati Jėzaus Dvasia. II Vatikano Susirinkimas davė aiškią kryptį Katalikų Bažnyčiai naujais laikais judėti ekumenizmo, visiško susitaikymo link. Tai nereiškia, kad visi turime būti vienodi, tiesiog tai daugiau širdies ir proto vienybė bei bendrystė prie Eucharistijos – šv. Mišių altoriaus.

 Mane žavi kai kurios evangelikų nuostatos: didelis dėmesys Dekalogui, Evangelijos dvasiai, Senajam ir Naujajam Testamentui.

 Dar galima pridėti ir dėmesį giesmei. Protestantiškose bendruomenėse labai daug giedama. Paminėjote Šventąjį Raštą. Katalikybėje jam taip pat rodoma daug dėmesio, nes tai yra esminis krikščionybės pamatas. Teisingai pasakėte, kad protestantiškų bendruomenių nariai geriau išmano Šventąjį Raštą ir savo Bažnyčios mokymą nei daugybė katalikų, tačiau šiais moderniais laikais kai kurios bendruomenės nuėjo per didelio liberalizmo keliu ir prarado evangelinę liniją. Mūsų Bažnyčios, taip pat Ortodoksų, tikėjimo kraitis nuo pirmųjų krikščionybės laikų per amžius praturtinamas liturginio gyvenimo patirtimi, šventųjų gyvenimais, teologų mintimis bei institucinės Bažnyčios tvarka, todėl tie fundamentaliausi dalykai pridengiami, tarsi senovinė freska būtų vis paryškinama naujų dažų sluoksniu. Tačiau nereiktų pamiršti, kad tuose sluoksniuose regimi patys svarbiausi dalykai. Katalikų Bažnyčia yra labai turtinga savo pastatų architektūros estetine išraiška, teologija, sakraliąja muzika, universalumu, diplomatijos patirtimi, karitatyvine ir edukacine veikla, vienuolijų gyvenimu, šventųjų Mišių didingumu ir grožiu bei dar daugeliu kitų kultūrinių elementų, kurie daro labai teigiamą poveikį žmogui. Savaime suprantama, kad visų veiklų šaltinis yra evangelizacija – Jėzaus išganomosios žinios skleidimas.

 Ar, Jūsų manymu, nusideda tie, kas ne iki galo tiki (o gal ir netiki) kai kuriomis Katalikų Bažnyčios dogmomis, kaip antai: gimtoji nuodėmė, Švč. Mergelės Marijos dangum ėmimas, mirusiųjų bendravimas, Popiežiaus neklystamumas (Popiežius Pranciškus savo laikysena pats ją neigia)?

 Tikėjimas nėra mozaika, kurią pats pasiėmęs susidėlioji, vienus dalykus išmesdamas, kitus paryškindamas. Ne mes tikėjimą turime keisti, o tikėjimas keičia mus. Jei mes susikuriame savo tikėjimą, tai ir tikime save, bet tada negalima sakyti: esu krikščionis katalikas. Ir dar daugiau – atsiranda nepilnas Bažnyčios matymas ir jos nesupratimas. O kai ko nors nesupranti, tai negali ir mylėti. Dogmos yra tos tikėjimo tiesos, kurias sugalvojo ne pavienis žmogus. Jos randamos Šventajame Rašte arba ilgaamžėje Bažnyčios tikėjimo kraičio tradicijoje. Kiekviena dogma praturtina Dievo pažinimą, savitai išgyvenama liturginiame Bažnyčios ir asmeniniame maldos gyvenime, formuoja krikščionio laikyseną.

Popiežius Pranciškus neneigia popiežiaus neklystamumo dogmos, nes jis neigtų tą Šventosios Dvasios malonę, kurią gauna Bažnyčios vadovas. Atvirkščiai, jis ja puikiai naudojasi skelbdamas Evangeliją.

 Ar sutinkate su teiginiu, kad Katalikų Bažnyčioje nemažai pagonybės liekanų?

 Žiūrint, kaip suprantame pagonybę. Jei pagonybę laikome tik grynu stabų garbinimu, tai katalikybė tikrai neužsiima tokiu kultu, nes garbinamas yra Tėvas per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Tačiau jei žvelgsime į pagonybę kaip ikikrikščioniškojo religinio gyvenimo etapą, tuomet visiškai sutinku su šiuo teiginiu, nes pirmieji krikščionys buvo žydai ir pagonys, kurie įtikėję į Jėzų Kristų atsinešė ir tam tikrą savo ankstesnio gyvenimo patirtį, kuri nebūtinai turi būti bloga, ir palaipsniui praturtino krikščionių bendruomenę. Nereikėtų iš akių pamesti vieno svarbiausių dalykų krikščionybėje – asmeninio ryšio su Jėzumi, kuris yra ir Jo malonės dovana, ir tikinčio žmogaus pastangų vaisius. Esmė yra tikėjimas, o tikėjimą mes išreiškiame per religiją. Religijoje gali būti tam tikrų per visus amžius įprastų dievogarbos gestų. Pavyzdžiui: aš tikiu, kad šv. Mišių metu altoriaus duona – Ostija – tampa tikru Jėzaus Kristaus – Dievo Kūnu. Tikiu, nes Jėzus tai pasakė ir Bažnyčia tai skelbia ir daro – laiko Mišias. Tikėjimą Švenčiausiuoju Sakramentu aš išreiškiu per religinius veiksmus – aš garbinu Dievą priimdamas Komuniją, adoruoju Jėzų Ostijoje, maldoje kalbuosi su Jėzumi Jį priėmęs, Švenčiausiasis yra smilkomas, nešamas procesijoje, parpuolame prieš Ostiją ant kelių. Štai smilkymas kaip religinė praktika buvo ir pagoniškose apeigose, bet ar tai užgožia tikėjimą? Tikrai ne, atvirkščiai, padeda išreikšti tikėjimą, kad Kristus yra tikras Švenčiausiajame Sakramente.

* Teisynas, kurio autorius Dievas

* Dekalogas . Nuodėmė. Kas ji?

 * Kiti dievai? Kas jie?  Dekalogas

* Krikščionybė ir kiti tikėjimai?   Dekalogas

* Budizmas, pagonybė ir joga.  Dekalogas

* Sektos. Kas jos? Dekalogas (4 d.)

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.