Kiti dievai? Kas jie? Dekalogas (1 d.)

Punsko parapijos vikarą kun. Marių Talutį kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

 Sigitas Birgelis: Tęsiame pokalbį apie Dešimt Dievo Įsakymų. Dekalogas žavi savo paprastumu ir išmintimi. Jis mums duotas paties Aukščiausiojo, ne per pranašus. Dievas jį patvirtina savo vardu „Aš Esu“. Pagal žydų tradiciją, Dekalogas parašytas Jo paties ranka, kas mums reikštų: „Ką Dievas parašė, žmogus teneištrina“.

Dekalogas yra Dievo sandora (sutartis) su žmogumi. Sutartis vienašalė! Žmonės nesėdėjo su Kūrėju prie apskrito stalo, nesiderėjo dėl sąlygų. Vienašalės sutartys dabar retos, bet jos buvo žinomos Abraomo ir Mozės laikų pasauliui. Karaliai primesdavo jas nukariautų valstybių karaliukams. Jos galėjo skambėti maždaug taip: „Aš, … karalius, liepiu: sumokėti tiek ir tiek mokesčių, pristatyti tiek ir tiek maisto, statybinių medžiagų, įsakau leisti kariams laisvai žygiuoti per kraštą. Priešingu atveju bus sudeginti jūsų miestai, žmonės paimti vergijon.“

Dievo sutartis su žmonėmis kitoniška. Ji žėri gerumu ir meile. Teisingai ir taikliai Jūs sandorą palyginote su vedybų sutartimi. Ji dvišalė, bet grindžiama meile. Štai numylėtinė, žiūrėdama į akis savo išrinktajam, meiliai šypsodamasi sako: „Jei mane vesi, neturėsi kitų moterų, tik mane, bet aš tau atstosiu visas, duosiu tau būrį vaikų, tave mylėsiu, tavimi rūpinsiuos ir tu būsi laimingas iki savo dienų pabaigos“. Pabandykime tai pakeisti griežtesne liepiamąja nuosaka. Mergina, rūsčiai žvelgdama į savo vaikiną, rodydama pirštu, sako: „Nuo šios akimirkos nežiūrėk į kitas moteris, tik į mane, pareik laiku namo, nesivalkiok, parnešk algą, o aš tau duosiu vaikų, tave mylėsiu ir rūpinsiuos iki tavo dienų galo“. Ne vienas vaikinas, išgirdęs tokius žodžius, pabėgtų nuo altoriaus. Dievas, duodamas mums Dešimt Įsakymų, daro tai su meile. Jis viliote vilioja žmogų paklusti, net sakyčiau – jį koketuoja. Daro tai ne dėl naudos, bet dėl mūsų laimės.

Tikriausiai jau supratote, kad šįkart kalbėsime apie pirmąjį Dekalogo įsakymą: „Neturėsi kitų dievų, tik mane“ (Katalikų Bažnyčios interpretacija: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“).

 Kun. Marius Talutis: Gerb. Sigitai, atleisk man, kad taip ilgai uždelsiau atsakydamas, ir dėkoju Tau už įvadines mintis ir pastebėjimus. Visoje Biblijoje randame labai skirtingų, netgi vienas kitam prieštaraujančių Dievo paveikslų. Sutinkame Dievą, kuris griežtai įsakinėja, ir Dievą, kuris švelniai kviečia, randame barantį ir laiminantį Dievą. Ir vis dėlto žmogaus kalba yra bejėgė išreikšti visa pranokstantį Dievo slėpinį. Todėl nors galime visą Biblijos tekstą laikyti didžiule dovana žmogui, bet tuo pačiu tai tik menkas šešėlis tos šviesos, kuri apšvies mūsų pažinimą jau perėjus į kitokį pažinimo pasaulį. Visa Biblija mums atskleidžia svarbią Dievo savybę – Jis yra Asmuo, atrandame visas asmeniui būdingas savybes, ypač meilės santykio istoriją. Susiduriame su žmogaus atsako klausimu. Ir pirminis dalykas yra tikėjimas. Viena iš didžiųjų nuodėmių pirmojo Dievo įsakymo atžvilgiu yra netikėjimas, abejingumas, dvasinis apsileidimas, apostazė, puikybe paremtas tyčinis prieštaravimas Dievo buvimui. Taip, tikėjimas yra Dievo dovana, tačiau labai dažnai ši dovana atmetama, nepriimama, sumenkinama. Žmogus turi laiminti Dievą ir Jo atliktus darbus bei dėkingumo kupina širdimi kasdien atminti Jį.
Šis pirmasis įsakymas yra lyg pirmoji orkestro nata, pagal kurią derinasi instrumentus visas simfoninis orkestras, norėdamas gauti harmoningą skambesį. Taip pat siekiant harmoningo tikėjimo, gyvenimo pagal Dievo valią svarbu išlikti budriam šio įsakymo reikalavimams, kad Dievo garbinimas ir Jo valia visuomet būtų svarbiausioje vietoje. Šv. Augustinas išmintingai sako: jei Dievas pirmoje vietoje, visa kita – savo vietose. Kaip geram namui svarbus tvirtas pamatas, taip ir gyvenime turi būti pamatiniai dalykai, į kuriuos privalai atsiremti. Patirtis byloja, kad patikimiausias pamatas, kai Dievas aukščiau visko.

 Pravartu paklausti, ką reiškė „kiti dievai“ Mozės laikais, ką reiškia dabar? Antai prieš 3300 metų viskas buvo paprasčiau. Žydų ir jų kaimynų tikėjimas skyrėsi kaip diena ir naktis. Egipto ir Mesopotamijos dievai buvo gamtos ir besikeičiančio metų ciklo valdovai, žydų – Vienas Visagalis Istorijos Viešpats. Išėjimo iš Egipto žemės metu žydai dar nebuvo tauta, bet įvairių genčių mišinys. Jie buvo kilę iš neturtingo ir žemiausio visuomenės luomo, vergai su vergų mentalitetu ir mąstysena. Iš jų anksčiau ar vėliau susiformavusi tauta, neturėdama savo kultūros ir tradicijų, būtų pamėgdžiojusi savo kaimynus. Žydų tikėjimas būtų „atskiestas“ pagonių dievų elementais. Žūtbūtinai reikėjo nubrėžti takoskyrą tarp Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievo bei pagonių dievaičių.

 Nebuvo taip paprasta tikėti vieną nematomą, nevaizduojamą, už visas gyvenimo sritis atsakingą Dievą Kūrėją, kuris yra Dvasia. Lengviau kiekvienai gyvenimo sričiai turėti atskirą dievuką ir nutapyti jį ryškiomis spalvomis. Būtų sunku suminėti visą panteoną dievų ir dievukų, kuriuos garbino aplinkinės tautos ir kuriuos garbinti, Biblijos kalba sakant – „susiteršti“, buvo nuolatinė pagunda Izraeliui. Žmogus visada turi polinkį siekti veiksmingumo, efektyvumo, tad jei nesulauki norimo rezultato iš savojo Dievo, kodėl gi nepasidairius į kaimynų dievus? Dažnai atrodo, kad kaimynas geriau laikosi, jam geriau sekasi. Senasis Testamentas ypač akcentuoja svetimų dievų kulto bjaurumą. Pranašų tekstuose vis pasirodo raginimai iškirsti kalvose pasilikusias kanaaniečių kulto šventąsias giraites, išgriauti aukurus stabams. Tuo metu šalia Izraelio vyravo religinės apeigos, kuriose pasitaikydavo ir nukrypimų – kultinė prostitucija, kūdikių aukojimas. Jau vėliau atsiradusiose Izraelio Dievo Jeruzalės šventyklos kulto apeigose kraujas buvo praliejamas aukojant gyvulius, bet ne žmones. Dar toliau Biblijos mintis veda link teiginio, kad Dievas trokšta pirmiausia nuolankios ir atgailaujančios širdies, ištikimybės ir gailestingumo, o ne deginamųjų atnašų.

dekalogas

 Panagrinėkime, ką galėtų reikšti „kiti dievai“ mūsų laikais. Šiuo metu pasaulyje yra trys didelės monoteistinės religijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas. Judaizmas, krikščionybė ir islamas save sieja su Abraomu ir Dievo žodžiu per pranašus. Žydai turi Torą, krikščionys – Evangeliją, musulmonai – Koraną.

Mažiausia bendruomenė – tai žydai. Judėjų tikėjimą išpažįsta 15 mln. (0,23 proc.) pasaulio gyventojų. Jie Senajame Testamente yra vadinami Dievo išrinktąja tauta, karališkąja kunigija. Popiežius Jonas Paulius II juos įvardijo „mūsų vyresniaisiais broliais tikėjime“. Per Izraelį buvo mums duotas Dekalogas, Įstatymai ir pranašai. Žydai mums „pagimdė“ Mesiją, per kurį atėjo Naujoji Sandora. Gal geriau tiktų apibrėžimas: žydai – mūsų tikėjimo motina, mes jų vaikai?

 Yra pasaulyje tautų, kurios sukūrė didžias civilizacijas, užkariavo gausius plotus žemių, paliko po savęs meno ar mokslo paminklus, tačiau vėliau sumenko, savotiškai susitraukė ar net išnyko ir šiandien jau nebeturi savo potencialo. Žydų tauta tūkstančius metų turi ką pasakyti pasauliui ir nepraranda savo šarmo. Jie mus moko. Apaštalas Paulius apie žydus sako, kad jiems „priklauso įsūnystė, garbė, sandora ir įstatymų leidyba, Dievo garbinimas ir pažadai; kuriems priklauso protėviai, ir iš kurių kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5). Jie yra mūsų tikėjimo bendrakeleiviai, einantys to paties Dievo link, kaip Abraomo tikėjimo palikuonys esame sujungti dvasine jungtimi. Popiežius Pranciškus kartą pasakė, kad mes visi pakrikštytieji savo viduje esame žydai, nes įžengiame į tą patį tikėjimo kelią. Nesunku pastebėti, kad Išrinktosios tautos likimas būti Dievo nuosavybe ne visada jai atneša taiką ir ramybę, kad dauguma pasaulio įvykių dažnai susiję su žydų tautos įvykiais. Kiek daug šiai tautai teko išbandymų, pažeminimų, kančių, tačiau ji nepalūžta, nes jos stiprybė glūdi tikėjime. Štai beveik du tūkstančius metų žydai gyveno išsisklaidę po visą pasaulį, iš jų tyčiojosi ir juos žudė, tačiau jie sugebėjo vėl sueiti draugėn ir sukurti valstybę Izraelį. Šiandien taip pat matome, kiek daug nuolatinių pasaulio konfliktų sukasi apie šią tautą. O pačiame Izraelyje labai gyvybinga viltis vėl atstatyti Jeruzalės šventyklą, kurią romėnai sugriovė. Liko tik vadinamoji Raudų siena ir šventyklos aikštė, kurioje šiuo metu stovi musulmonams labai reikšminga Uolos šventykla, todėl žydų šventyklos atstatymas komplikuotas. Krikščionių bendruomenė savo malda visuomet lydi žydų tautą bei turi viltį, kad jie Jėzuje suras tą Mesiją, kurio lig šiolei laukia. Katalikų Bažnyčios vadovai ne kartą viešai išreiškė gailestį dėl skriaudų, kurias žydų tauta patyrė iš krikščionių. Tai buvo padaryta II Vatikano Susirinkimo dokumente bei Krikščionybės 2000 Jubiliejaus Metais, taip pat popiežiams lankantis Izraelyje ar kituose susitikimuose.

 Ne iki galo tiesa, kad žydai apskritai nepriėmė Mesijo, kurio jie taip nuoširdžiai laukė. Reikia neišleisti iš akių fakto, kad pirmieji krikščionys buvo šios tautos atstovai. Krikščionybė pirmiausia plito Mažosios Azijos kraštuose, kur buvo žydų salelės. Didelė šios tautos dalis pasiliko amžinai laukti Mesijo. Žydų tauta buvo Dievo išrinkta ne tam, kad viešpatautų kitoms tautoms, bet kad joms tarnautų. Man rodos, žydų ir krikščionių keliai turėjo išsiskirti taip, kaip kūdikis atsiskiria nuo motinos. Vaikui augant ir jam einant savo keliu, motina ne visada sugeba jį suprasti. Šventasis Petras ir kiti Jėzaus mokiniai buvo įsitikinę, kad Naująją Sandorą galima priimti tik tapus žydu, laikantis žydų papročių. Čia norisi priminti ginčus dėl apipjaustymo ir kt. Buvo susitarta, kad Petras ir kiti mokiniai skelbs Evangeliją tarp žydų, o Paulius tarp pagonių. Išėjo taip, kad pagrindiniai Naujosios Sandoros įvykdymo darbai teko uoliam Kristaus persekiotojui Sauliui (Pauliui). Laikymasis žydų papročių vedė į aklavietę, nes visos tautos negalėjo tapti žydais.

Takoskyra buvo būtina, bet ar antisemitizmas šiandien nėra nuodėmė? Ar tai ne tas pats, kaip nekęsti savo motinos?

 Čia brendame į pačius ankstyviausius Bažnyčios laikus, kuomet paties Jėzaus gyvenimo ir apaštalų skelbimo įkvėpti nemažai žydų priėmė Jėzų Kristų ir Krikštą, tačiau didelė dalis tautos elito, šventyklos kunigai, fariziejų ir sadukiejų grupių lyderiai nepanoro priimti Krikšto, atsisakyti apipjaustymo ir būti lygūs su įtikėjusiais pagonimis. Dar Jėzui gyvam esant, pavyzdžiui, evangelistas Jonas pamini tam tikrą pleištą tarp žydų ir Jėzaus išpažinėjų. „Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos“ (Jn 9, 22). Tuoj po Sekminių apaštalai uoliai mokė žmones Jeruzalės šventykloje, tačiau patirdavo nuolatinių persekiojimų, kol galiausiai buvo iš ten išvaryti. Pačioje Jeruzalės šventykloje buvo iškabinti perspėjantys užrašai, kad pagonims draudžiama peržengti Pagonių kiemo vartus ir patekti į šventyklą, nes bus nubausti mirtimi. Pagonių įžengimas į šventyklos teritoriją ją suteptų. Krikščionybė peržengė šventyklos ir vienos tautos ribas, ji išsiplėtė po visą pasaulį ir apėmė skirtingas tautas. Taip pat turime atsiminti, kad krikščionybėje neteko prasmės šventykloje atliekamos gyvulių ir kitų gėrybių aukojimo apeigos, nes Didžiąja visų laikų Auka tapo Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Jėzus pats tapo tuo Avinėliu, kuris yra permaldavimas už mūsų nuodėmes. Jis mirė būtent tomis dienomis, kai žydai pjaudavo ir valgydavo Paschos-Perėjimo vakarienės avinėlius. Todėl ne veltui yra sakoma, kad krikščionybė nėra religija, nes ji neatitinka visų religijai taikomų kriterijų, daugiau tai susitikimas su asmeniu, asmeninis ryšys su Jėzumi, sekimas Juo. Popiežius Benediktas XVI taikliai yra parašęs savo pirmojoje enciklikoje: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“. Esu daugybę kartų girdėjęs, jog krikščionybė tai ne religija, o Jėzaus asmuo. Tai tiesa, nes visas religinis gyvenimas – vis glaudesnis susijungimas su Jėzaus asmeniu per sakramentus ir Jo darbų vykdymas.

Įdomumo dėlei paminėsiu, jog maždaug nuo 1970–1980 metų Izraelyje ir visame pasaulyje gyvuoja mesijinių žydų bendruomenė. Tai žydai, kurie tiki Jėzų Kristų ir priima jį Mesiju, tačiau apeigomis ir gyvenimo būdu lieka žydai, tik kai kurie švenčia Kalėdas. Izraelyje mesijinių žydų yra apie 15 tūkstančių. Jų yra ir Amerikoje, ir kitur. Jie jungiasi į bendruomenes, dažnai slapta, nes patiria tam tikrus persekiojimus. Tačiau jie netampa krikščionimis.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

* Teisynas, kurio autorius Dievas

* Dekalogas . Nuodėmė. Kas ji?

 * Kiti dievai? Kas jie?  Dekalogas

* Krikščionybė ir kiti tikėjimai?   Dekalogas

* Budizmas, pagonybė ir joga.  Dekalogas

* Sektos. Kas jos? Dekalogas (4 d.)

Komentavimas negalimas.