Kiba ca jų velnias prisėjo?!

Kažnec ko, ar ne? Nugi akmenų! Acimenu kiekvienų akmenų rinkimo dzienų. Paci sau nesdzyvinu, kad tep strigis man tas akmenų kėlojimas no lauko in priekabų arba in balų, ar kokių dūrpinį. Aini paskui, aplink arba šoni povalio važuojanco traktoro ir cik spėji lankscycis virš akmenų. Baisūs ca ponai, kad raikia prieš kiekvienų kloniocis. Alė nieko nepadarysi. Pacyc nepaskels. Raikia rinkc, ir viskas. Sunkus tai buvo darbas ne cik vaikam, alė ir tėvam. Dzieduliai namie likdavo, nu ba kiba neimsi sanukų in tokį varginancį darbų. O misnat, kad jiej namie be darbo sėdėdavo? Nu kur! Močutė tį kur daržalin krapščydavosi, o dziedulis daugiausia šakas kapodavo ir žagarukus darydavo. Nenorėtau ca kvolycis, alė mažai kur matiau savo gyvenimi žagarukus, o jai kur jų ir buvo, tai savo grožu ir kiekybi neprilygdavo mano tėvuko žagarukam.

Grįžtanc prie tų akmenų, mislyc galima, kad nėr ca ko įdomaus rašyc apė tai, alė kad jūs žinotut, kiek pas mus būdavo šnekėjimo, pasakojimo, politikavimo, atradzimų… Šnekam ir šnekam, kol visų laukų Vidugirų Būdoj neaprankam. Balsai nucyldavo cik važuojanc namo, kap jau sėdėdavom visi priekaboj rankas nulaidį. Būtent tynaj, Būdoj, kalnai ir kalnukai buvo akmenuoci. Ir dzidelių, ir mažų akmenų nebrokavo. Čėsais žmogus sau pamislydavai, kad dzievaži tį kas jų specialiai prisėjo.

Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Prisiminiau tas sunkias dzienas, kap dartės kaimuose pamatau prie akmens besilankstancį gaspadorų. Atrodo, vienais metais išrinktų, tai jau kitais jų neliktų, alė po metų, žūrėk, vėl jų pridzygį. Kažkadu skaitiau, kad Kristui užgimus, anas pradėjo prašyt Dievą, kad akmenis suturėt, kad neaugtų, ba regėjo, kad akmenys augs, tai nebus žmonėms daikto (t. y. vietos). Tada Dievas griausmą paleidė, griausmas užgriaudė, ir akmenys nustojo augti. Ir dabar dažnai griausmas daužia akmenis už tai, kad anas turi valią ant akmenų. Baisiai seniai buvo cikima, kad akmenys augo, ba buvo minkšči. An jų galėdavo velnias užmync. Todia ne an vieno akmenio žmonės apcikdavo mažas pėdukės, sliedukus. Po šai dzienai Lietuvoj išlikį akmenai tokiais pavadzinimais: Velniopėda, Velniaminis, Čebatėlis ir kt. Mes, vaikai, tepgi akmenis rinkdami mėgdavom juos pavarcyc ir pažūrėc, ar tį kas an jų neacispaudį. Rasdavom juose suakmenėjusių visokių kirmelių ir kriauklių. O kokias baisus dzaugsmas mumiem tadu buvo! Žinojom, kad laikom rankose tūkstancus metų menancį daiktų. Ar mesdavom in balų? Nu iš kur! Kraudavom tėtei po kojom traktorin. Tep kad mes in dzvi vietas vežėm akmenis – dalį in dūrpinį, o kitų namo in šėpukį.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

2 koment. Kiba ca jų velnias prisėjo?!

  1. jurgitai sako:

    Miela, Jurgita, gal barbarizmų nereikėtų vartoti.

  2. >Jurgitai sako:

    Cikra ciesa,tep buvo ir yra.Ačū Tau,Jurgita, už tai,kad rinkot laukų akmenis, lietuvaitės yra darbšcos ir geros gaspadinės.