Kas sieja Ramutę Skučaitę su Punsku?

Vis mane žavi Ramutė Skučaitė. Nors nuo jos viešnagės Punske praėjo jau nemažai laiko, mėgstu mokiniams skaityti jos knygeles. Žavi mane poetės paprastumas, šiluma, jautrumas. Neseniai bevartydama senas „Aušras“ radau Petronelės Jakimavičienės prisiminimus apie Ramutės senelį, Punsko vargonininką Miltakį bei jos motinos Elenos Miltakytės-Skučienės prisiminimus. O buvo taip…

R. Skučiaitė Navinykų mokykloje 2013 m.

R. Skučaitė Navinykų mokykloje 2013 m.

 Vargonininkui Bieliauskui mirus, kunigas Norkus pakvietė į jo vietą vargonininkauti Juozą Miltakį. Juozas grojo vargonais, smuiku, skambino fortepijonu. Buvo atsidavęs darbui. Chorą giedoti mokė zakristijoje, o žiemą – savo bute. Gyveno jis „špitolės“ keturiuose kambariuose, į bažnyčios pusę esančiame gale. Miltakis mokė ne tik giesmių, bet ir dainų.

1906 m. Punsko klebonijoje atostogavo kompozitorius St. Šimkus (tuo metu jis mokėsi Varšuvos konservatorijoje). Jis dažnai lankėsi pas Miltakius ir padėjo vargonininkui mokyti ypač dainų. Šimkus režisavo Keturakio spektaklį „Amerika pirtyje“, kurį parodyta Seivų dvaro kluone. Po spektaklio dainavo choras, kuriam dirigavo J. Miltakis. Publikos buvo labai daug ir visi buvo labai patenkinti.

1914 metais vokiečiams leidus atidaryti keturių skyrių su lietuvių kalba mokyklą, Miltakio dukra Elenutė (Elena Viktorija Miltakytė-Skučienė – Ramutės Skučaitės mama) tapo mokytoja. Kartą ji su choristėmis suruošė mokykloje vakarą. Pavadino jį „Žalia rūta“. Programoje buvo monologai, eilėraščiai, dainos. Dainas išmokė J. Miltakis. Štai viena Miltakio išmokyta daina:

„Mes, broliai, sesutės, mylėkim dainas.

Jų aidas gaivina mūs bočių dūmas.

Per dainas stiprėja galinga viltis,

Jos meilę tėvynei auklėja širdy.

Kaip kūnas be sielos – tauta be dainų,

Tad branginkim jausmus senovės laikų…“

Publikos buvo pilna mokykla. Atėjo ir vokiečių karininkai. Jiems irgi labai patiko lietuvių dainos. Žiūrovams buvo prisegamos rūtų šakelės.

Elenutės paruošta programa vyko taip pat 1918 m., kai Lietuva vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomybės Aktą. Minėjimas buvo surengtas mokykloje. Paskaitą skaitė mokytojas Jurgis Balkūnas, eilėraščius – daugiausia Maironio – deklamavo mokytoja Elenutė Miltakytė. Ilgai dainavo choras, kuriam dirigavo J. Miltakis. Tais pačiais metais pablogėjus sveikatai vargonininkas atsisveikino su choru, kunigu J. Švedu ir išvyko iš Punsko.

O dabar žiupsnelis Elenos Viktorijos Miltakytės-Skučienės prisiminimų. Elena gimė 1899 m. spalio 11 d. daugiavaikėje šeimoje. Iš 12 vaikų užaugo tik 6. (Ramutė pasakojusi, kad du iš mirusiųjų buvo palaidoti Punsko senosiose kapinėse.) Mokyklą Elenutė pradėjo lankyti 1907 m. Mokėsi lenkiškoje Smalėnų parapinėje mokykloje. Mokė Gawęska. Pas mokytoją teko ir gyventi. Ji mokė labai gerai ir pas mokytoją Elenytei buvo gera. Kitų metų rudenį mergaitė ėmė mokytis Punsko mokyklos II klasėje. Mokytojas ir mokykla jai labai nepatiko. Mokyklos namas buvo gatvėje, vedančioje senųjų kapinių link (kaip sužinojau, tai tas namas, kuriame gyveno mokyt. Karčiauskas). Klasėje kabojo caro su cariene paveikslas. Viskas buvo dėstoma rusų kalba. Kartą ar du per savaitę buvo dėstoma lietuvių kalba. Vadovėlių nebuvę. Mokytojas buvo lietuvis, turėjo kelis savo vaikus, kurie šluodavo mokyklos grindis. Elena neatsimena savo mokytojo besišypsančio. Mokykloje lietuviškai jis nekalbėdavo, nors buvo baigęs Veiverių lietuvių mokytojų seminariją. Mokytojo mokiniai labai bijojo, nes jis buvo labai piktas.

Kai pati Elena jau dirbo mokytoja Punske, savo mokytoją Baltrukonį dažnai sutikdavo. Dabar jai atrodė, jog jis nemėgo nei vaikų, nei mokslo. 1914 m. Baltrukonio šeima, kaip ir daugelio kitų gyventojų, buvo evakuota į Rusiją. Po karo Baltrukonis sugrįžo ir dirbo Giluišių mokykloje.

Miltakiai taip pat buvo išvežti. Apsistojo Miroslave. Į Punską sugrįžo 1915 m. rudenį. Tuo metu čia mokyklos nebuvo. Patalpą buvo užėmę rusų kareiviai, vėliau vokiečiai. 1916 m. Trakuose Elena užbaigė IV klasę. Be egzaminų gavo pažymėjimą, kurį įteikė mokyklos direktorius – poetas Gustaitis. Lietuvių kalbos mokytoja buvo Šatrijos Ragana. Tais pačiais metais dekanas Simonaitis kreipėsi į vokiečius, kad leistų įsteigti mokyklą. Paskelbė, kad tėvai siųstų savo vaikus mokytis. Mokykla įsikūrė „Žiburio“ salėje, o dekanas pakvietė mokyti Eleną Miltakytę ir Kazį Mielkų iš Vaitakiemio. Elena mokė pradedančiuosius, Mielkus vyresniuosius. Elenos skyriuje buvo 20 vaikų. Mokė lietuviškai 5 mėnesius, tai yra iki 1917 m. vasaros. Vaikai mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, dainuoti. Mokytoja sekdavo daug pasakų. Mokyklos patalpoje buvo spintelė su bibliotekos knygomis. Gegužės mėnesį vaikai paleisti vasaros atostogų. Rudenį mokytojai sužinojo, kad vokiečių okupacinė valdžia atituštino mokyklos patalpas ir įsteigė savo mokyklą. Atvažiavo jaunas mokytojas Balkūnas iš Marijampolės.

Tuo metu pas Eleną atėjo vokiečių karys ir lietuviškai, Tilžės kalba, patikrino mokytojos sugebėjimus. Vėliau pora valandų pamokė metodikos, paaiškino, kaip pradėti skaityti, ir paliko vokišką vadovėlį. Netrukus Elena Miltakytė buvo paskirta dirbti Punske su pradinukais. Klasė buvo ankstesnio mokytojo buto didžiajame kambary. Balkūnas dirbo kitame gale. Vyresnius jis mokė ir vokiškai. Neilgai teko Elenai dirbti šioje mokykloje. Po Velykų atostogų ji pavėlavo į darbą ir vokiečiai ją atleido.

1918 metų rudenį Elena Miltakytė išvažiavo į Kalvariją. Ten gyveno jos giminaitis, baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Jis Eleną paruošė darbui mokykloje, supažindino su metodika. Elena pakartojo keturių klasių gimnazijos kursą ir prieš komisiją iš Švietimo ministerijos išlaikė egzaminus. Jai buvo pripažintas pradžios mokyklos mokytojos vardas.

Vėliau Elena Miltakytė-Skučienė įvairių Lietuvos miestų mokyklose išdirbo 26 metus. Tolesnis Elenos likimas buvęs labai sunkus. 1945 m. ji buvo areštuota ir ištremta. Lageryje išgyveno 10 metų. Jos dukra, žinoma Lietuvos poetė Ramutė Skučaitė, kurios krikšto tėvas buvo kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, 1949 m. buvo išvežta į Irkucko sritį. Tik 1956 m. jos abi kartu sugrįžo iš tremties į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.

M. Malinauskienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.