Kas galės išsigelbėti?

     Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

    Morkus Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“.

     Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

     Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

     Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlysti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.

     Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“

     Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

     Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“.

     Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kitus jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“. Evangelija (Mk 10, 17–30)

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Gintaras Blužas

Šiandien pas Jėzų atėjęs žmogus nėra laisvas. Jis pripažįsta, kad „Gerasis Mokytojas“ yra Tas, kuris dovanoja amžinąjį gyvenimą, belieka tik atsiduoti tai tiesai (tiesai, kuri padaro žmogų laisvą (Jn 8,32)). Tačiau yra kliūtis, rimta kliūtis, dėl kurios žmogelis liūdnas pasitraukia.

Jėzus nesako – atsisakyk turto. Jis sako – išdalink… už dyką, nieko nesitikėdamas… net „ačiū“. Šiandien pas Jėzų atėjęs žmogus to nepadaro. Kodėl? Jis nėra laisvas mylėti. Jo nepaveikė net meilus Jėzaus žvilgsnis!..

Tas žmogus  laikosi visko, kas atrodo reikalinga dėl amžinojo gyvenimo. Jis yra „padorus“, „inteligentiškas“, „mandagus“, „praktikuojantis katalikas“, kaip šiandien sakytume – galbūt net manantis galįs vertinti kitus, kitų elgesį, spręsti apie kitus, reikšti nepasitenkinimą… Tačiau jam trūksta „vieno dalyko“, apie kurį labai išraiškingai kalba apaštalas Paulius 1 Kor 13 – viskas yra „šnipštas“, jei nėra… meilės. Meilės, kuri yra pirmiausia  suvokimas ir priėmimas tiesos, kad esu Dievo mylimas. Tik sutikęs savo gyvenime Jėzų ir pasidavęs meiliam Jo žvilgsniui galiu mylėti kitus meile, kuri duoda nieko nesitikėdama ir kuri „niekada nesibaigia“.

 „Turtuoliui sunku patekti į dangaus karalystę“, bet… įmanoma. Kupranugariui vis tik yra įmanoma „išlįsti pro adatos ausį“, bet… nusižeminus ir su kito pagalba. Sakoma, kad Jeruzalėje buvo tokie vartai, vadinami „adatos ausimi“, dėl jų mažumo, pro kuriuos pratempdavo kupranugarį, parklupdytą ant savotiško tento. Va taip Dievo malonė mus gali „prastumti“ į Dangaus karalystę. Reikia tik jai atsiduoti, priimti Dievo meilę, skiriamą asmeniškai man, atsiliepti į meilų Kristaus žvilgsnį.

Nepasiduokim pagundai galvoti, kad amžinąjį gyvenimą „laimėsim“ savo jėgomis! Taip, pastangos mano rankose, troškimas mano rankose, tačiau galutinis mano gyvenimo rezultatas mane asmeniškai mylinčio Dievo rankose… Ir ačiū Dievui!

Bernardinai.lt

Komentavimas negalimas.