Kaip ugdyti lietuviškumą? Karaliaučiaus ir Baltarusijos mokyklų patirtis

2017 m. birželio trečiąją savaitę Punske vyko etnokultūros stovykla vaikams iš pasienio ir užsienio mokyklų. Atvykę lietuvių kalbos mokytojai iš Karaliaučiaus krašto ir Baltarusijos mokyklų pasidalijo savo šalių patirtimi, susijusia su lietuviškumo ugdymu.

Lietuviškumo ugdymas ne Lietuvos žemėse gali būti sudėtingas dalykas ir reikalauti daug pastangų. Žinant, kaip lietuvių kalbos ir etnografijos mokomi įvairiose šalyse gyvenantys lietuviai, galima nemažai išmokti ir panašius principus pritaikyti Lenkijos lietuviams. Patirtimi dalijasi Ona Druseikaitė, lietuvių kalbos mokytoja iš Karaliaučiaus krašto Įsruties vaikų ir jaunimo centro, ir Leonas Ivaško, lietuvių kalbos ir istorijos mokytojas iš Baltarusijos, Pelesos vidurinės mokyklos.

Lietuvių kalbos mokytoja iš Karaliaučiaus Įsruties vaikų ir jaunimo centro Ona Dranseikaitė

Lietuvių kalbos mokytoja iš Karaliaučiaus krašto Ona Druseikaitė

Leonas Ivaško, pasakodamas apie savo mokyklą, pabrėžia, kad joje dėstoma lietuvių kalba. Jis teigia, kad mokykloje daug dėmesio skiriama patriotiniam ir etniniam ugdymui. Mokytojas pastebi, kad dauguma vaikų kalba tarmiškai, tačiau lietuvių kultūra yra gyva: švenčiamos visos lietuviams svarbios šventės, tiek religinės, tiek kalendorinės, mokykla užsiima aktyvia veikla puoselėjant lietuvių kultūrą, bendradarbiaujama su lietuviškomis mokyklomis Lietuvoje ir užsienyje, vasarą rengiamos stovyklos. Pasak mokytojo, ne visi mokiniai, atėję į mokyklą, moka lietuvių kalbą, tačiau tai nėra didelė problema. „Dauguma mokinių iš mišrių šeimų, bet lietuvių greitai pramoksta“, – teigia L. Ivaško. Jis pastebi, kad dėl to, jog vis daugiau ir daugiau atsiranda mišrių šeimų, t. y. reta kuri šeima yra vien lietuviai, namuose dažnai visai nebekalbama lietuvių kalba. Galima teigti, kad tai, ko gero, yra didžiausia problema siekiant išsaugoti lietuviškumą, tačiau tokios mokyklos kaip Pelesos vidurinė ar įvairūs lietuviški būreliai padeda mokiniams pažinti savo šaknis.

Kiek kitokia padėtis yra Karaliaučiaus krašte. Ona Druseikaitė teigia, kad nėra gerai, jog šiame regione nesą nė vienos grynai lietuviškos mokyklos, tokios kaip Pelesos vidurinė mokykla. Daugiausia lietuviškumas ugdomas būreliuose, kurių užsiėmimai vyksta rusiškose mokyklose ar kūrybos centruose. Užsiėmimai daugiausia neformalūs, vaikai dainuoja, šoka, mokosi rašyti ir skaityti. Mokytoja nemano, kad galima drausti dėstyti gimtąją kalbą lietuvių vaikams, ir labai stengiasi, kad mokiniai kiek įmanoma daugiau sužinotų apie savo šaknis.

Lietuvių kalbos ir istorijos mokytojas iš Baltarusijos, Pelesos vidurinės mokyklos, Leonas Ivaško

Lietuvių kalbos ir istorijos mokytojas iš Baltarusijos Leonas Ivaško

Vis dėlto sudėtinga yra tai, kad norint keliauti tiek Karaliaučiaus krašte, tiek Baltarusijoje reikalingos vizos. Tai sukelia tam tikrų trukdžių – sudėtingiau atvykti į Lietuvą, ją pažinti, todėl sunkiau ir ugdyti lietuviškumą. L. Ivaško teigia, kad, nepaisant to, mokiniams labai padeda mokykla – ji padeda susitvarkyti visus reikalingus dokumentus. O. Druseikatė taip pat mano, kad, nors ir reikalingas šūsnis dokumentų norint išvykti, tačiau tai lietuvių nestabdo. Vykstant tarptautiniam projektui „Ištakų beieškant“, Punske svečiuojasi mokinių ir iš Pelesos, ir iš įvairių Karaliaučiaus krašto mokyklų.

Lietuvių kalbos mokytoja teigia, kad svarbiau yra pagalvoti ne apie tai, kaip Karaliaučiaus krašto mokiniams atvykti į Lietuvą, bet atvirkščiai. Pasak O. Druseikaitės, Karaliaučiaus krašto vaikai išvyksta ir į Lietuvą, aplanko ir kitus kraštus, kur gyvena nemažai lietuvių, tačiau pas juos mažai kas atvyksta. Reikėtų pagalvoti, kaip Lietuvos vaikus supažindinti su jų tikrąja etnine kultūra, kad jie pamatytų ir Pelesą, ir punskiečiai į Karaliaučiaus kraštą atvažiuotų. Vis dėlto tiek Karaliaučius, tiek Pelesa siejami su Lietuvos istorija, todėl mokiniai turėtų juos pamatyti gyvai – tai būtų daug geresnė pamoka nei sausi vadovėliai ar tolimi, nesuprantami pasakojimai. „Kol neatvažiavai į Punską, nepamatei to pačio miestelio, apylinkių ar neužlipai į patį aukščiausią kalną Rytų Europoje, tu nepamatei giliausio ežero ir nepajutai, kad čia gal ir tavo kažkiek namai, istorija, dvasinė kultūra ar ryšys tam tikras. Iš vadovėlių ir paveikslėlių vienoks įspūdis, o kai atvažiuoji ir pamatai, tai kitoks“, – teigia mokytoja. Pasak jos, nereikia bijoti vizų ar dokumentų – jeigu vaikai atvykę ko nors išmoks, bus verta. Mokytojos iš šio krašto požiūris toks, kad vaikams svarbiausia gyvai bendrauti gimtąja kalba, norint, kad ji išliktų, todėl svarbiausia keisti suvokimą ir požiūrį, jog tik vadovėliai padeda prisiminti kalbą.

Taigi, iš esmės ugdant lietuviškumą reikalinga nebijoti keliauti, lankyti įvairių lietuvių bendruomenių, vietovių, kurios siejamos su Lietuvos istorija ir skatinti bendrauti lietuviškai. Tai – būdas širdyje išsaugoti istoriją, Lietuvos etninę kultūrą, o bendravimas su kitais lietuviais iš įvairių kraštų padės neužmiršti gimtosios kalbos. Todėl verta palinkėti, kad daugiau būtų tokių lietuviškų stovyklų, kurios vyktų įvairiuose kraštuose. 

Projektą „Ištakų beieškant“ finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija.

Laima Jancaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.