Kai popiežius Pranciškus pasakojo apie nemokamus sakramentus…

…daugelis tikėjosi perversmo Bažnyčioje. Atrodė, kad pasibaigs finansinė vestuvių ar krikštynų problema. Vieni su kitais tik pasišnekėjo, palinkčiojo galvomis ir nutilo. Niekas nepasikeitė ir viskas sugrįžo į savo vietas.

sakramentaiLenkijos spaudoje ir interneto portaluose kartkartėmis pasirodo straipsnis, kuriame dvasininkai kritikuojami dėl jų gobšumo, sumaterialėjimo, visiško abejingumo popiežiaus Pranciškaus žodžiams. Jis teigė, kad bažnyčia turi traukti žmogų, o kunigai būti artimi ir draugiški kiekvienam. Šiandien bėgama nuo sakramentų, tolstama nuo jų svarbos gyvenime. Silpsta tikėjimas. Jis jau nebe toks stiprus gyvenimo ramstis, kokiu laikytas anksčiau. Mažėja noras priimti Santuokos sakramentą kaip tam tikro įsipareigojimo ir atsakomybės jausmo jungtį su kitu žmogumi. Tuo pačiu krenta gimstamumo lygis. Popiežius yra sunerimęs dėl šiuolaikinės jaunų žmonių „mados“. Vieniems toks gyvenimo būdas patogus, o kitiems siejasi su didelėmis pinigų sumomis.

Apie popiežiaus Pranciškaus pasisakymą dažnai diskutuoja Lenkijoje gyvenantis jaunimas, taip pat Punsko parapijos gyventojai. Apie nemokamai suteikiamą Santuokos sakramentą nekalbama, nes žmonės netiki, kaip jie sako, tokiais stebuklais. Tačiau protinga būtų šiek tiek sumažinti šio sakramento priėmimo kaštus. Bet ar tai realu? Ar tai įgyvendinama?

Lietuvoje ši problema neįžvelgiama, o jaunos poros nesiskundžia dideliais santuokos priėmimo kaštais, nes ten labai dažnai aukojama tiek, kiek gali. Lenkijoje dažniausiai yra nustatyti kainoraščiai – nuo 400 iki 700 zlotų. Mūsų regiono parapijose jie žymiai didesni – siekia beveik tūkstantį zlotų. Pastebėta, kad jau ne viena iš Punsko krašto kilusi pora Lietuvoje priima Santuokos sakramentą. Būtų galima pasakyti, kad neverta kelti tūkstančius siekiančios puotos, bet sakoma, kad tai viena iš kultūros tradicijų. Iš šalies žiūrint, sakramentų suteikimas tampa tam tikru verslu ir ne visi nori tapti jo klientais. Bažnyčioje vieni trokšta dvasiškai įsilieti į maldą, o kiti ieško draugiško supratimo ir meilės Dievui. Čia norima išpažinti ir atgailauti.

Jaunimas kalba, kad kartais dvasininkai leidžiasi į tokias absurdiškas situacijas, jog dingsta noras priimti iš jų Santuokos sakramentą. Yra tokių parapijų, kuriose kunigas net nedrįsta paprašyti atsilyginti už bažnytinę santuokos ceremoniją. Taip pat retkarčiais pasigirsta tokie kunigo žodžiai: „Vaikai, ar jūs nors turėsite duonai?“

Teko skaityti žmonių atsiliepimus, kad Krikšto ar Sutvirtinimo sakramentas suteikiamas mišių metu, todėl niekas už juos neturėtų mokėti. Galbūt, bet tai daugumoje parapijų prasilenkia su realybe. Labiausia trokštama, kad visi kaštai būtų perpus mažesni.

Grįžtant prie jaunimo pokalbių, keliamos diskusijos dėl popierinių liudijimų išdavimo bažnyčioje. Pasirodo, kad iš to irgi galima pelnytis, o taip neturėtų būti. Visu tuo galima pasidomėti vyskupijose. Jaunimas sako, kad pakanka paskambinti vyskupui ir pristatyti kilusią problemą, nes jis tikrai padeda. Reikia tik daugiau drąsos.

Jaunimas

 

Komentavimas negalimas.