Jurgita Stankauskaitė. Viskas ratu

Kų cik beigiau rašyc ylgų tekstų. Jau vakaras. Vėlus. Dešimta valanda an nosies, o ca raikia da vienų straipsnį parašyc (dažniausia jų tep nevadzinu, ba… panašūs in kažkokias rašliavas… alia ciek to). Acipalaiduodama, ruošdamasi užpyldzyc kitų tuščų lapų, pasimu po kairai stovincų knygų. Stora, sunki, kvepia spaustuvi. Gavau. Šandė. Baisiai apsidzaugiau. Kap nigdi – pylna nuotraukų. Cakava, kas ty joj pavaizduota.

jurga-ratas

Ca kur už many girdzu dainos žodzus: „Saulės ritmu“, skaitau: „Saulės ratu“. Vytautas Daraškevičius. Lietuvių kalendorinių švenčių tradicijos. Akį užkabina pyrmas sakinys: „…norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį, pakalbinkite senolius – nėra nuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn…“. Popiežus Pranciškus. Ak, kokia teisybė! Net pacai norisi jaunesniem užrėkc: „Vaikai! Šnekėkitės ir klausykit! Žinau, kad jumiem dartės visi už jus vyresni žmonės yra bambekliai. Suprantu, kad tėvai ir dzieduliai yra vaikščojancos teisybių teisybės, su katrom jau net nesnori jumiem ginčycis. Jau girdzu, kap sakot: „Gerai, gerai. Beikit jau!“ Visi mes toki buvom. Alia čėsais imkit ir sukąskit dancis. Insiklausykit. Pasdarykit laisvų minutį no interneto ir paklaukit: „Kap jaucatės?“ O vietoj vieno atsakymo gausit visų pūndų istorijų. Paklausykit. Nepasgailėsit. Po pora metų.

Vercu toliau. Metų laikai. Nuotraukose tradicinių lietuvių šventių akimirkos. Kokios gražos… Prismenu mūs krašto šventes. Beveik visose dalyvavus. Vienose po keliasdešimc rozų, kitose nei rozo… Ba neinu tį, kur nesuprantu. Duodu sau čėso dažinoc ir suprasc. Atvercu vasaros šventėm skyrtų skyrukų. Rasos. Dzyrsc in kalendorų an sienos. Net ištaru Dzievo vardų be raikalo. Už pora dzienų Joninės. Tuoj nakcys vėl ilgės. Užplūsta jausmas lyg tos vasaros nebuvo. Nesakau apė šituos nežmoniškus karščus, per katruos žmogus išcynsta kap toj vakaro ažari perdėm kurkianci varlė. Kažkodia pas mus priimta ir jau tep mumiem in galvų inkalta, kad po Joninių tuoj ir vasara beigiasi. Tep cikrai jinai prasideda, alia tas naktų ilgėjimas, o dzienų trumpėjimas viskų maišo. Ne kų padarysi. Viskas sukasi ratu, viskas ateina ir nuveina. Alia pasikartoja ir kartojasi. Betgi ne tep pacai, kap lašas in lašų. Tradicinės šventės tos pacos, alia jos acineša kitokias nuotaikas, acicikimus, orus, veidus…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.