Jurgita Stankauskaitė. Tupi tupikas

Tupi tupikas, žūro žūrikas! Ar ne tep buvo? Ups… Kad gal ca kų sumaišau…

Internetas sako, kad taisyklingai raikia sakyc tep: Kabo kabikas, tupi tupikas, kad kabikas nekabėtų – ir tupikas netupėtų. Žinojot, kad ca mįslė? Ba aš tai cik va dartės dasižinojau. Kokia sarmata! Nu alė iš kitos pusės, tai iš kur galėjau žinoc, jaigu mano mama visadu juokdamasi iš mūs sakydavo būtent tep, kad pacoj pradzoj rašau. Nežinau, iš kur tas žūro žūrikas acirado. Ca jau jos kūrybos dalukė. Sakytau, visai nieko. Bus galima ir man iš mažų vaikų pasijuokc tep pacai, kap tį kur tupės ir žūrės išvertį akis in kokios saldainės šmotukų. Nu o kap jau žinot, kad ca mįslė, tai prašom – galit spėc!

zvejai

O iš kur man ca tas tupikas ir žūrikas an galo liežuvio? Ogi no to, kap dziena dzienoj per langų matau tų pacį vaizdų. Pylnas ažaras tupikų ir žūrikų! Cik spėjo biskį pašalc ir jau, žūrėk, net marga. Kiba suprantat, apė kų ca aš, ar ne? Nugi apė žvėjus. Tupi ir tupi an tų savo krėslukų, žūro ir žūro in tas savo išdrožtas ladzi skylukes. Nežinau, katrų jiej valandų sulakia, kap tos šarkos an blizguco, alė kap užsikeliu ryti, tai matau, kap vieni vaikščoja šį do tį, kici tupi laukdami atplaukianco maisto, o traci mosikuojasi acistojį. Suprantu, kad grūžina aketes.

varvekliai

Da kap stoja šalcai, tai ir an to lado ne tep baisu lipc, alė kap ateina atolydzis, o ažaras net pajuoduoja no suplonėjusio lado, tai kap tį an jo aic? O, žinokit, aina! Ir da kap! Manį su lazdu nenuvarytų, o ciej tupikai iš kažin kur suplaukia per pliurzį. Tep, suplaukia. Kitap nepavadzysi. Jaigu keliai atlaisci, baisi buiza, pakrantės mirksta, o an lado prisamc vandenio galima, tai jau kitap nepasakysi. Tokiam ori imi ir pagalvoji – argi žmonės jau valgyc neturi, ar jiem gyvenimas nemielas? Suprantu, kad kap kas an ko turi pramuštų galvų, tai kad ir lytų pagaliais, tai savo darytų, nu alė vis ciek kiba tį kiek lieka vietos sveikam protui…

Jau ca kap neseniai visi pradėj šnekėc, kad bus pavasaris, bus pavasaris, o ca te, kad nori! Ėmė ir sugrįžo vasaro pabaigoj šalcai. Ir da koki! (Tep sako, kad baisūs šalcai, alė kiba ciej, kų šneka, pamiršo, kų raiškia cikras šalcis. Aš da lyg ne iš tų sanesnių, o baisiai gerai acimenu, kap per pusė žiemos (jai ne per visų) laikydavo termometrai an riebaus minuso. Normalu būdavo siusc lauki, kap šalcis spaudė apė minus penkiolika ar dzvidešim. Buvo šalta? Nu kurgi! Raikėdavo šalikus prasiliuosyc, ba per kaklų prakaitas varvėjo.) Kap cik šalcis, tep an ažaro paspylė žvėjų. Ir vėl per langų matau, kap tupi tupikai, žūro žūrikai…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

vienas komentaras Jurgita Stankauskaitė. Tupi tupikas;

  1. Tekle sako:

    Ooo ca iš mano čėsų…. nugi tai žine, kad lašinių palcis kabo, o kacinas tupi ir žūrėdamas laukia…. ( nežinau ko laukia… gal kadu lašiniai nukris)…
    Jurgita, gerai tavi skaitosi!
    Gražausiausi palinkėjimai tau ir cyms ledo žūrikams :)