Jurgita Stankauskaitė. Raudonžandzai

Matau, kap lakia pulkas vaikų. O kad isišiepį visi! Macyc, kad laimės pylnos kelnės!

Tuom čėsu nuveinu užsikaisc juodos arbatos. Nieko nėra gerasnio už karštų puodukų gėrymo iš pac ryto. Pilvu gerai ir rankom susišylc visai ne pro šonų. Paimu pora gūrkšnių viralo ir acisėdu palei langų.

Vaikai povalio tolsta, alė, rodos, tep arci jų stoviu, kad galiu tiksliai pasakyc, kap kiekvienas atrodo. Apsirangį jiej labai šiltai. An galvų užsimovį storas kepuras ir apsisukį šalikais iki varvancos nosies galuko. Tep tep, nosinių kišanėj nei pas vienų nerasi. Argi jiem galvoj toki dalykai? Kurgi tau! Nei vienam iš jų nėra malonu šluoscycis nosį medžagini nosini. Tep tep, šitų vaikų pasaulin popierinių nosinių labai rata.

ziema

Juokdamasi paci sau imu ir acigeru gurkšnukų šiltos arbatos. Trumpam užmetu akį in telefonų ir vėl acisuku in vaikus.

Jų kūnukai labai kūdzi, alė užtai kūrtkės baisiai isipūtį. Nei vienos juodos. Visos jos spalvotos, kokių cik spalvų ca nerasi! O koki batai jų! Apšyldzyci gerai ir, kas svarbiausia, iki kulnų! Taigi šiciek sniego aplinkui!

Prieš mano akis pusnis an pusnies. Tų vaikų akyse žiema neegzistuoja be sniego kalnų ir kalnukų. Jie da nežino, kad ateis toki čėsai, kadu per žiemos atostogas kalnai stovės pliki, juodzi, nei biskio sniegu nepabalcyci…

Jų vaikystės žiemos baisiai šaltos, alė gražos. No šalco visų vaikų veidukai raudoni, net paspūtį. Po jų kojom sniegas cik laksto in šonus. Varo patenkyci an aukščausio kaimo kalno, kad cik graicau pasiekc viršūnį ir laiscis su dzaugsmu an maišukų arba rogutių. Prisitįsia vaikai visokio galo. Nu ba kap kų cakavo sumisna, tai turi ingyvendzyc ca ir dabar. Kap katriej tįsiasi paskui savi net du šaudų prikimštus maišukus. Nu ba jeigu sumisnis padaryc traukinukų, o draugas neturės maišuko, cik rogutes, tai jau nebus tas pats. Rogutės sunkios, gali sugadzyc visų planų. Po kita jiej žino, kap skaudzai išgyvenamas maišuko susitrankimas su rogutėm.

Matau, kap vaikai laidzasi no kalno. Toli toli girdzu jų klegenimų. Vieni vercasi iš pusnies, kici pūrtosi no sniego, traci lakia paskui pabėgusį maišukų. Neužmirštamos žiemos, neužmirštamos žiemos atostogos, per katras vaikai nei biskio nenuobodzavo. Kap dabar yra, sunku jau tep tiksliai pasakyc, alė matau, kad jeigu ir dabar pasrodo biskį sniego an žolės, nelabai macyc vaikų, bėgancų su rogutėm. Žinau, kad šitų čėsų vaikų žiemos yra kitokios. Kitoki orai, kitoki susidomėjimai, kitoki užsiėmimai…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.