Jurgita Stankauskaitė. Kaip galvoju, taip ir jaučiuosi

Mąstyk pozityviai! – sako žmonės, šaukia spauda, rėkia didžiausios skelbimų lentos. Ne be reikalo ir ne tik tam, kad pradėtume dirbtinai arba priverstinai šypsotis. Nuo mūsų savijautos priklauso mūsų sveikata. Kaip? Kodėl? Kokiu būdu? Į šiuos klausimus padėjo atsakyti Alicja Juškienė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto doktorantė, medicinos psichologė, su kuria susitikau jos gimtuosiuose Agurkiuose.

Pasirodo, kad mūsų savijauta priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, minčių ir elgesio. Tai reiškia, kad kaip mes galvosime apie save ir kitus, taip ir jausimės. A. Juškienė, tai aiškindama, pateikia tokį pavyzdį: „Ar esate matę nuotrauką ar žiūrėję filmą, ar net sutikę laimingą neįgalų žmogų? Ar būna laimingi žmonės, kurie serga diabetu? Sutinku, kad tokių būna. Bet ar matėt bent vieną laimingą žmogų, sergantį depresija? Ne.“

Pelėda

Pelėda

Anot A. Juškienės, kiekviena liga yra tam tikras iššūkis žmogui. Jam reikia prisitaikyti prie ligos ar fizinių negalavimų. Ypač jei vadinamasis iššūkis nutinka žmogui staigiai, jis patiria didelį stresą. Ne visi įstengia susigyventi su iššūkiu ir prie jo prisitaikyti. Žmogus puola į neviltį, „pradeda kalbėti taip: aš niekam vertas; mano gyvenimas bevertis… Tai yra žmogaus mintys, kurios skatina jį prastai jaustis, liūdėti, pykti ant aplinkos, nerimauti dėl savo ateities, o tai veikia mūsų kūną“, – pasakoja A. Juškienė. Kūnas įsitempia, greitai pavargsta, o tai ir sukelia ligų grandinę. Nemalšinamas stresas, nuolatinis buvimas strese sukelia uždegiminius procesus organizme. „Paleidžiama visa grandinė streso hormonų, kurie veikia kūną ir skatina širdies ir kraujagyslių ligas, diabetą, vėžį, odos problemas, pavyzdžiui, žvynelinę, ir taip toliau“. Ir taip ratas sukasi. Kuo gilyn, tuo blogyn. Alinamas ir protas, ir kūnas. Dažniausiai su iššūkiu kovojančius matome negalią turinčius žmones, tačiau užmirštami tie, kurie tokios neturi, o jaučiasi nelaimingi. „Neturiu ligos, bet prastai jaučiuosi, – sako A. Juškienė. – Taigi ne be reikalo sakoma, kad visos ligos prasideda nuo galvos. Visiškai su tuo sutinku, nes viskas prasideda nuo mūsų minčių“. Argi ne mes sakome, kad pacys prisišaukiam ligas? Tai iš niekur neateina. Patartina galvoti apie save teigiamai, nenuvertinti savęs, savo elgesio, darbo, veiksmų. Į viską žvelgdami neigiamai, pradėsime nerimauti ar liūdėti ir jaustis blogai. A. Juškienė priduria, kad „tos medžiagos, kurios išskiriamos kūne streso metu, niekur nedingsta. Jos veikia mūsų kūną. Neužmirškime, kad ilgalaikis stresas sukelia psichologines problemas, psichines ligas, pavyzdžiui, depresiją, nerimo sutrikimus.“ Nerimaujant dažnėja širdies plakimas, gali kilti kraujospūdis. Tikrai ne į naudą. Tad ir nestebina mokslininkų tyrimų rezultatai, jog šiandien pasaulyje daugiausia žmonės miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų (psichosomatinių ligų). A. Juškienė pasakoja, kad pasaulyje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo arti trisdešimt tūkstančių panašaus amžiaus žmonių iš 52 šalių. Vieną žmonių grupę sudarė asmenys, sirgę miokardo infarktu (negrįžtamas širdies raumens dalies pakenkimas ir žuvimas, atsirandantis dėl širdies kraujotakos pablogėjimo), o kitą – visiškai sveiki žmonės. „Tiriami buvo rizikos faktoriai, sukeliantys šią ligą“. Ištirta, kad miokardo infarkto riziką didina pirmiausia stresas, rūkymas, aukštas kraujospūdis, aukštas cholesterolis, cukrinis diabetas. Išskirti buvo taip pat apsaugantys faktoriai: tinkama mityba (daug vaisių ir daržovių) ir reguliarus fizinis aktyvumas.

„Psichologija stipriai veikia ne tik ligos pablogėjimą, bet ir gijimą. Į gyvenimą patarčiau žiūrėti realistiškiau. Turėti į jį tokį požiūrį, kuris pasižymi geranoriškumu, smalsumu ir noru priimti visas patirtis, kurios mūsų laukia. Būkime ne optimistai ar pesimistai, bet realistai“, – šypsodamasi sako A. Juškienė. Gyvenime džiaugsmą teikia realus – tikras žvilgsnis į dabartį. Neverta žvalgytis į praeitį ar ateitį, galvoti, kas bus, jeigu padarysiu taip ar o jeigu būčiau taip padarius, gal būtų buvę kitaip. Tiesa, kad mėgstame apgailestauti dėl praeities ar dūsauti ties tuo, kas dar bus. Juk nesame aiškiaregiai. Negalime nuspėti to, kas bus rytoj, o praeities juk jau nepakeisime. Pokyčius galime daryti tik šiandien, todėl pirmyn daryti pokyčius, kurių norime.

Su A. Juškiene kalbėjosi Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.