Jurgita Stankauskaitė. Plūdė

Į lovą persikraustė pusė jo gyvenimo. Už suveltos patalynės kalnų gulėjo juodai baltų laidų pynė: vienas reikalingas nešiojamajam, o kitas planšetiniam kompiuteriui pakrauti, trečias – jo rankose maigomą išmanųjį telefoną pamaitinti. Trūko tik vieno vienintelio smegenų kroviklio. Jautėsi be galo išsekęs. Nuovargis jį kamavo gana ilgą laiką. Nedaug trūko, kad visiškai būtų paleidęs gyvenimo vadeles.

Netoli gulėjo nuspirta stora pageltusi knyga. Jis negalėjo atsiminti, iš kur ir kokiomis aplinkybėmis knyga rado vietą pakojyje. Juk seniai buvo susipykęs su bet kuria pasaulio literatūra. Neatsiminė dienos, kada prarado norą žaisti su šlamančiais, sena spinta atsiduodančiais lapais. Galvos atmintinėje miegojo praeities vaizdai, kuriuose jo veidas švytėjo, rankos dirbo, akys bėgiojo sekdamos tekstą paskui tekstą. Tai buvo vos prieš pusmetį, kai dienas sėkmingai leido aukštosios mokyklos platybėse. Dabar jį erzino kiekvienas sostinės garsas.

durys

Rankos žaidė telefonu, bet mintys buvo visai kitoje erdvėje. Pavargęs nuo kasdieninio švitinimosi pakėlė galvą nuo perkaitusios pagalvės. Akys užkabino netoli gulinčią knygą. Susinervinęs jos buvimu šalia norėjo sviesti į kitą kambario galą, tačiau susilaikė. Atsivertė pirmą pasitaikiusį puslapį, tarsi norėtų paskutinį kartą žvilgtelt į baigiančią susidėvėti knygą. Didelėmis raidėmis jam į veidą rėkė žodis „svajonė“. Jis užmiršo, ką reiškė turėti svajonę ir jos tvirtai siekti. Tačiau skaitė toliau. Tai buvo trumpas pasakojimas apie plaukikę Florensą Čedvik, kuri nusprendė perplaukti Lamanšo sąsiaurį. „Tą dieną jūroje buvo smarkus vėjas, šalta, tačiau šaltis Florensos negąsdino, be to, treneriai ištrynė jai kūną apsauginiu tepalu ir visą laiką plaukė greta, kad galėtų ją pamaitinti karštu sultiniu ir padrąsinti žodžiais.

Vis dėlto jie visi nenumatė vieno dalyko – rūko. Kai krantą aptraukė rūkas, matomumas tapo vos kelios pėdos, horizonto linijos ir kranto nesimatė. Plaukikė sutriko. Prastas matomumas ir ledinis šaltis gniuždė. Mėšlungis traukė Florensai rankas, kojas ir pėdas, viso kūno raumenis kaustė skausmas. Galiausiai sportininkė pasiprašė trenerių įkeliama į valtį ir parplukdoma į krantą.

Vėliau, kai ji sušilo, korespondentai paklausė: „Kaip būtumėte pasielgusi, jeigu būtumėte žinojusi, kad iki kranto liko visiškai nedaug? Ar būtumėte sutelkusi visas pastangas siekti tikslo?“ Florensa sutiko, kad tada viskas būtų buvę kitaip, o dabar, kai ji pametė iš akių tikslą, ją apleido ir jėgos.“[1]

Jis nebuvo Florensa, neplaukė sąsiauriu. Jis nemokėjo plaukti, bet Florensos atvejis priminė jam jo nutrūkusias svajones. Tai jis prieš kelis mėnesius sugebėjo paleisti iš akių tikslą ir plūduriuoti plačiame nežinomybės vandenyne. Tai jis pats pasidavė, nuleido rankas, atitrūko nuo jį vežusio gyvenimo.

Rankose vis dar laikė niekam nereikalingą knygą. Karčiai nurijęs seiles, žvilgsnį nukreipė į saulės nušviestą miestą. Palikęs ant lovos jo gyvenimą kraunančius laidus, apsirengė lengva striuke ir išeidamas iš kambario uždarė paskui save duris.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl




[1] John Marks Templeton „Visame pasaulyje pripažinti gyvenimo dėsniai. 200 amžinųjų tiesų“. Vilnius: Luceo, 2010, p. 19

Komentavimas negalimas.