Jurgita Stankauskaitė. Nemigos naktys (2 dalis)

Koks jausmas rašyti straipsnio tęsinį pakeitus aplinką? Tikriausiai kitoks, bet labai įdomus. Dėl to įdomu naujoje vietoje sugrįžti prie tos pačios Jurgio Burdulio knygos „Okupacijos naktis“. Šį kartą antroje dalyje iš trijų (realiai knyga nėra suskirstyta į jokias dalis. Pati nusprendžiau ją padalinti į tris skyrius) skaitytojas persikelia į vokiečių okupuotą Lenkijos lietuvių teritoriją, o vėliau į Lietuvą – į repatriaciją išgyvenusių žmonių gyvenimą Tėvynėje. (Netyčia taip išėjo, kad antrą dalį pradėjau skaityti būtent Lietuvoje. Tai nebuvo suplanuota. Keista, ar ne?) Labiau susitelksiu ties įvykiais, susijusiais su mūsų kraštu. Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, negaliu nesidalinti informacija, perskaityta knygoje, bet niekada negirdėta gyvuose pasakojimuose.
burdulisJ. Burdulis rašo, kad žmonės žinojo, kaip vokiečiai elgėsi su žydų tauta. Pasirodo, tuo metu vienas kitas paskaitydavo laikraštį, kuriame buvo aprašomos naujienos. Sunku pasakyti, kiek ten išspausdinta informacija atitikdavo realius įvykius. Štai, pavyzdžiui, viename laikraštyje buvo rašoma, kad vokiečiai suko galvas, ką daryti su žydų inteligentija. Su paprastais žmonėmis buvo pasielgta labai žiauriai, tačiau su aukštesnio luomo žydų tautybės atstovais norėta pasielgti „švelniau“. Galbūt pribijota pasaulio balso, kuris nukreiptų visų žvilgsnius į vokiečių veiksmus. Jie nusprendė parodyti savo „humaniškumą“, kaip rašė J. Burdulis. „Jie susodino šiuos žmones į seną laivą ir išleido į platų pasaulį. Šio laivo įgula irgi buvo sukompletuota iš žydų tautybės žmonių. Šį laivą grąžinti atgal vokiečiai nereikalavo, atidavė jį visam laikui. Jie tuo laivu ilgai plaukiojo ir niekas nenorėjo jų priimti visam laikui apsigyventi. Atvykusius į kurį nors uostą vietinė valdžia sušelpdavo maistu, degalais ir išleisdavo tolimesnėn kelionėn, nes jie nors ir buvo didžiai mokslingi, bet visiškai beturčiai. Vokiečiai, prieš sodinant juos į laivą, buvo „apšvarinę“ kaip reikiant.“ Atėjus vokiečiams į Punsko ir Seinų kraštą, „humaniškumas“ greitai išgaravo. Čia žydų tauta, kuri nespėjo ištrūkti nuo šmeižto ir nelaisvės, kentė didžiulį pažeminimą.
J. Burdulio knygoje rašoma, kokie sunkūs laikai atėjo, kai vokiečiai užėmė kraštą. Parduotuvėse pradėjo trūkti pačių elementariausių prekių, atsirado keisti ir niekam nesuprantami draudimai, kvailoki pačių pramanyti įstatymai. Anot prisiminimų autoriaus, be saldumynų žmogus galėjo gyventi, be druskos taip pat, nes dauguma namuose buvo prisitaupę, tačiau be žibalo būdavo sunku. Norėdami jo sutaupyti, pradėjo gamintis rankų darbo žibalines lempas, vadinamąsias spingsules. Žmonės juokaudavo, kad mėnulis geriau švietė nei ta lempa. Dėl to kai kurie ją pradėjo vadinti „vilko akim“. (Atsimenu, kad mano seneliai yra pasakoję apie „vilko akį“, tačiau būdama maža nieko nesupratau. Tik šios knygos dėka stipriai mano protą nušvietė „vilko akis“.)
Kitas dėmesį patraukęs knygoje aprašytas įvykis – vestuvės kaime vokiečių okupacijos laiku. Vieną vasaros dieną gretimame J. Burdulio kaime buvo iškeltos vestuvės. Tuo metu buvo mada vakarop į vestuves sugužėti nekviestiems svečiams, tarp jų ir paslapčia per sieną atvykusiems lietuviams. Gerai, kai apie tai nesužinodavo vokiečiai, tačiau šį kartą visa informacija pasiekė jų ausis. Tuoj į kluoną (kur vyko šventė) subėgę vokiečiai liepė visiems susirikiuoti vienoje pastato dalyje. Visi privalėjo parodyti savo pasus. Beje, tuo metu mūsų krašto žmonės „prie lenkų“ buvo pripratę nešiotis pasus, todėl dauguma iš svečių juos turėjo. Šie buvo paleidžiami namo ir, taip sakant, „buvo po vestuvių“. Gerai, kad tuo metu lietuvaičiai spėjo pasislėpti rūsyje. Kažin kas būtų buvę, jeigu juos būtų aptikę tarp mūsiškių vestuvininkų.
Ir pabaigoje norėtųsi papasakoti knygoje aprašytą juokingą istoriją, kurioje autorius vėl atsigręžia į gretimą kaimą (gaila, kad neparašyta, į kurį). Taigi viename kaime gyveno pagyvenęs valstietis. Jis turėjo žmoną, bet negyveno jiedu po vienu stogu. Tais laikais tai buvo nepriimtinas dalykas, o teismai irgi nepripažino skyrybų. Tokio elgesio netoleravo ne tik vietiniai, bet ir vokiečiai. Šie, sužinoję per gyventojų surašymą, kad senukas negyvena su žmona, ėmė jam grasinti bizūnu: „Jei tik sužinosim, kad kuris iš jūsų nenori kartu gyventi, tai nulinčiuosim kaip šunį!..“ Na ir to užteko, kad pora vėl pradėtų kartu gyventi. Kaimuose moterys net pradėdavo šaipytis iš savo nesugyvenamų vyrų: „Na, palauk, pasakysiu aš apie tave vokiečiams, tai bus kaip tam seniui. Nors ir nenorėsi, bet privalėsi mane mylėti ir gražiai sugyventi, nes nenorėsi būti linčiuojamas.“
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.