Jurgita Stankauskaitė. Nebuvo kam valgyt

Prisikepiau blynų. Ne bulvinių, o miltinių. Panašius mano mama kepa. Kad ir kiek stengčiausi, nesugebu sumaišyti tokios tešlos, kokią ji padaro. Ir nesugebu išsikepti tokių blynelių, kokius mama moka iškepti. Tai pats skaniausias patiekalas! Ji tai žino.

Prisikepiau blynų, nes šiandien Užgavėnės. Sako, kad reikia užsigavėt. Blynelių valgymas – taip atrodo mano užsigavėjimas. Tai pati geriausia pavasario laukimo šventė!

Prisikepiau blynų. Nemažai. Kas kiek laiko žiūrinėjau pro langą, ar neatvažiuoja Lašininis su Kanapiniu bei visa jų palyda. Užsakiau jiems orą. Pasikviečiau į kaimą pirmąjį gandrą. Jis skrido. Gal ir jam blynais kvepėjo?

Prisikepiau blynų, nes tikėjausi svečių. Užpyliau juos medumi. Atrodė skaniai, bet nebuvo kam valgyt. Nepasirodė joks persirengėlis. Nepamačiau nei vienos kaukės. Nieks negrojo armonika, nesukėlė namuose šurmulio, nepavogė saldumynų.

Prisikepiau blynų. Atidariau visus namų langus. Įsileidau pavasario gaivą. Pasiėmiau nuotraukų albumą ir atsiverčiau Vidugirių mokyklos prisiminimus. Mačiau murzinus, suodinus, kaukėtus veidus su baisiausiais perukais po skylėtomis kepurėmis. Visi jie susėdo į traktoriu traukiamą priekabą.

uzgavenes-jurga

„Visa mokykla“ suvirto ant šiaudų. Patraukė rūkstančių dūmų link. Nuvykę į sodybas čigonai vogė saldainius, Lašininis su Kanapiniu kėlė arzalynų, visokie garniai ir žydai šoko ratelius. Buvo ir dainų, ir armonikos garsų. Atsimenu, kad tik gerokai po pietų visi sugrįždavom į mokyklą. Reikėjo Morę sudegint, bet prieš tai dar padainuot, pašokt, pažaist žaidimus ir tik po to, spardant sniego likučius, vyti žiemą iš mūsų kiemo. Nurūkusi Morė užleisdavo vietą laužui ir puotai. Tada kepdavom dešreles ir kimšom iš viso kaimo surinktus skanumynus.

Šiandien prisikepiau blynų. Rytoj bus kam juos suvalgyti. Dar bus gražu. Dar ne kartą užgavėnės kvepės Užgavėnėmis.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.