Jurgita Stankauskaitė. Nebaigtas puslapis

Dienorašti,

sovijus-ldkistorija-lt-K100-e1353361187233ar tau kartais neatrodo, kad kiekviena diena yra panaši į praėjusią? Keliesi tą pačią valandą ir miegot eini panašiu laiku. Valgai tą pačią sudžiūvusią dieną ir užkandi tokiais pačiais sūriais kukurūzų spragėsiais. Galiausiai neiškentęs perplauni gerklę dumblu dvokiančiu vandeniu. (Mes jau nežinome, ką valgome. Tampame šiukšlynais.) Sulendam į savo popierius (apčiuopiamus ar virtualius) ir neiškišam nosies iki saulei nusileidus. Kemšam dieną iš dienos. Kur mūsų mintys, kurios kiekvieną gyvenimo valandą nuspalvindavo gražiausiomis spalvomis? Kur jose dingo mūsų svajonės?

Paprasta turėti svajonę. Sudėtingiau ją išpildyti.

Prisigalvoti galima tiek, kiek širdis geidžia.

Vaikui svajoti daug paprasčiau.

Pamiršome, kaip smagu būti vaiku. Pamiršome, kaip nuostabu būdavo svajoti gražiausiomis vasaros dienomis. Iš tiesų seniau kiekviena vasaros diena buvo puiki – ar lietui lyjant, ar saulei šviečiant. Mokėdavome visus durpinės medžius paversti pilimis, o į griovius žiūrėti kaip į plačiausias upes. Tarp obelų šakų statydavome namus, rišdavome sūpynes, supdavome katinus hamakuose. Tokiuose savo išsvajotuose nameliuose ant medžių fantazuodavome ne tik apie tai, ką darysime kitą dieną. Dažnai svajodavome apie ateitį, darbus, daiktus…

Turėdavome vaikiškų svajonių. Jos buvo labai paprastos, tačiau sunkiai įgyvendinamos. Kitokiais laikais augome, daug dalykų buvo sunkiai pasiekiamų. O kaip norėjosi vėjuotą dieną į dangų paleisti aitvarą. Nemokėjome pasigaminti, o nusipirkti nebuvo jokių galimybių. Todėl mėgaudavomės celofaniniais parašiutininkais. Juokas ima, kai pagalvoji, kaip juos gamindavomės. Pasiimdavome mažiuką celofaninį maišelį, perkirpdavome, kad gautume platesnę ir plonesnę plėvelę. Po to jos keturis galus susiūdavome plonu siūlu ir pririšdavome skalbinių segtuką. Štai taip greitai pasigamindavome žaisliuką. Užsiropštę ant lauko rūsio leisdavome juos išsišiepę. Tai buvo mūsų mažyčiai vėjo žaisliukai, kurie bent šiek tiek priartindavo prie neišsipildžiusių svajonių…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.