Jurgita Stankauskaitė. Ne už kalnų

Tuoj bus, kaip toje giesmėje, „Sveiki sulaukę šventų Velykų…“, tačiau prieš mus dar kelios dienos iki didelės šventės. Šiandien penktadienis.

oRašoma, kad „Didysis penktadienis – atgailos, susikaupimo, Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vienintelė diena metuose, kai bažnyčioje neaukojamos šv. Mišios, o tik vyksta ypatingos apeigos, kuriose pagarbinamas kryžius – Kristaus kančios ir krikščionybės simbolis. Į Kristaus kapą pernešamas Švenčiausiasis Sakramentas. Kristaus kūnas, prie kurio nuolat buvo budima, šiame kape ilsėdavosi iki prisikėlimo – Velykų sekmadienio ryto“. Tai tik trumpas priminimas sau ir kitiems, kad Didysis penktadienis yra ypatinga metuose diena, kai aplink nutyla audros – namuose apsigyvena rimtis. Teko pastebėti, kad šiandien nelabai susikaupime švenčiama ši diena. Neretai pasitaiko pykčių, o jaunoji karta bent keliolikai valandų neatsižada trankios muzikos. Seniau būdavo išjungiamas radijas, kad neblaškytų tikinčiųjų. Iš tiesų Kristaus mirtis tarsi buvo išgyvenama čia ir dabar. Remiantis sava patirtimi, mano močiutė muzikos neleisdavo klausytis per visą gavėnią. Kažin ar šiandien jaunimas sugebėtų laikytis tokio griežto pasninko, t. y. atsižadėti ne tik tam tikrų maisto produktų, bet ir muzikos.

Didžiosios savaitės dienomis stiprų pasninką atpirkdavo kiaušinių marginimas. Atsimenu, kad šis Velykų pasiruošimo „darbas“ būdavo atliekamas būtinai su močiute. Be jos net kiaušinių neišsivirdavau. Tekdavo laukti tos valandos, kada ji bus laisva (dienų dienomis megzdavo) ir galėsime pirmiausiai išsivirti kelis kiaušinius, o po to mėgautis vaško tepimu ant šiltų kiaušinių. Po to sėdėdavau akis įnėrusi į spalvotuose dažuose panardintą kiaušinį ir nekantraudavau jį ištraukti, kad pamatyčiau visą margučio grožį. Tai senas paprotys, kurio šiais laikais ne visada laikomasi, todėl sunku būtų įsivaizduoti šiluma kvepiančius namus be margučių marginimo. Taip pat neįsivaizduoju Velykų pusryčių stalo be ką tik svogūnų lukštuose išvirtų spalvotų karštų kiaušinių-margučių, jų daužymo su visais šeimos nariais, kad išaiškėtų pats stipriausias namiškis. Oi, kiek būdavo juoko… Įdomu yra tai, kad dažniausiai senelis laimėdavo žaidimą. Tik metams bėgant mes, vaikai, sužinojome, kad stipriausio kiaušinio lukšto paslaptis slypi jo laikyme. Po poros metų ir mes atsiminimais mokėmės senelio paslapties. Taigi, labai man įdomu, kas šiemet laimės žaidimą.

Ar Jūsų namuose prie stalo taip pat linksmai dūžta spalvoti kiaušiniai?

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.