Jurgita Stankauskaitė. Ką tu?

Būnat kartais įkyrūs? O mėgstat „netyčia“ ką nors pameluoti? Žegnodamiesi sakote, kad stengiatės to nedaryti arba esate vieni iš tų, kurie jau cikrai nemeluoja? Šiandien pabūsiu įkyri ir įrodysiu, kad visi meluojam kap šaučai (vis dar nežinau, iš kur atsirado toks posakis. Nepasidomėjau. Tačiau smagiai jis prilipęs mano šeimos lūpose).

Prieš ką nors įrodinėdama, norėčiau pasiimti jus į trumpą kelionę po miestą. Įsivaizduokite gražų, kelis tūkstančius galvų skaičiuojantį miestą. Mažesniuose ne taip būna įdomu, todėl šį kartą palikime ramybėje kaimus ir miestelius. Be to, dabar ruduo (sveiki sulaukę rudenėlio!), o kadangi mano akimis ruduo gražiausias mieste, tad susitelkime ties betoninių sienų ir asfaltuotų gatvių pasauliu.

Dvigubos akys, dvigubas-veidas.  Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Dvigubos akys, dvigubas veidas. Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Mūsų susigalvotame mieste važinėja labai daug automobilių. Vienas kitas prie vairo sėdintis kapitonas mosteli ranka iš kitapus važiuojančiam vairuotojui. Matyt, susimojavo pažįstami. Einame toliau. Šaligatviais plaukia praeiviai. Netikėtai pro ausį praskrenda pasilabinimo šūksnis. Štai ir praeivis susitiko artimą dūšią. Sustoję kalbasi, bet nesvarbu, apie ką. Negi tau įdomios svetimos kalbos? Žingsniuojame pirmyn. Netoliese rankas spaudžia du paaugliai. Gražu pažiūrėt į jaunus šypsena besisveikinančius mokinius. Paėję toliau matome, kad kiti praeiviai susiduria žvilgsniais. Visai netyčia. Prasilenkia vienas su kitu tylėdami. Ilgai tyla netrunka. Ir tu nužiūri pažįstamą veidą. Prie tavęs artėja seniai (kokius kelis mėnesius) nematytas draugas (arba draugė. Kaip tau patogiau).

- Labas! – šaukia jis.

- O, labas! – nustebęs atsakai. (Nejaugi tikrai nustebai jį pamatęs, jeigu gerokai anksčiau jį pastebėjai?)

- Ką tu čia? Seniai matytas.

- Ai, nieko. Atvažiavau su reikalais. Kas pas tave?

- Nieko. Po senam. Kaip sekasi? Vis dar tame pačiame darbe?

- A, jo. Kur aš kitur būsiu? Darbas kaip darbas. Priprantama. O ką tu gyvenime veiki? (Prisipažink, tau tai rūpi tiek, kiek užvakar kaimyno kieme nudvėsusios vištos likimas. Klausi iš mandagumo. Paskutinį kartą, t. y. prieš keliolika savaičių, klausei to paties. Tu rimtai jo paklausei, ką jis GYVENIME veikia?)

- Tą patį. Matai, kad taip pat kostiumuotas. Nieko naujo.

- Na, aišku. Žinok, turiu paskubėt. Reikalai šaukia. (Ar ne? Skubi, nes tie reikalai, tai išpardavimai prekybos centre, kurie ims ir netyčia tau pabėgs?)

Nieko nelaukdamas pasileidi greitesniu žingsniu, kad nors anas nesugalvotų paklausti dėl tavo susigalvotų reikalų.

Na ir laba diena. Kiek kartų per dvi minutes trukusį pokalbį (nors jis nevertas vadintis pokalbiu) sumelavai? Meluojame visi. Deja. Vieną kartą dėl to, kad būtume įkyrūs, o kitą dėl to, kad nepasirodytume nemandagūs, leidžiamės į beprasmišką pašnekesį, susidedantį iš standartinių klausimų ir atsakymų. Alia ir čudnas tas žmogaus sutvėrimas, – pasakytų mano senelis. Visi esame šaučai.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.