Jurgita Stankauskaitė. Ji nusišypsojo

Pagaliau galima rašyti apie saulės nušviestą gamtą. Šiandien pirmadienis. Gegužės pirma diena. Šitiek dienų buvo toks prastas oras, kad nei žodžiai lipo prie lapo, nei susiraukusios dienos viliojo imtis kokių nors darbų. Kai tik gegužės pačioje pradžioje nušvito pasaulis, pažiūrėjęs į kalendorių atsipeikėjai, kad šiandien nedarbo diena. Kaip tyčia!

Eini per kiemą susiraukęs, laikai kišenėse rankas ir spardai iš pykčio pasitaikiusį akmenuką. Oi kaip niežti nagus! Norisi nutvert buką kaplį ir eiti rausti iš eilės visus darželius, daržus ir šiltnamius. O kaip norisi padirbėti! Bet jeigu kaimynas pamatys? Klaus kaip bepročio, ar maža metuose darbo dienų, kad laisvadienį būtina lįsti prie kaplio? Pasakys, kad reikia džiaugtis poilsiu, jeigu taip jau valstybėje nustatyta. Ne vien darbu žmogus sotus.

karve

Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Metęs šalin buką kaplį, supranti, kad tas kaimynas tiesą šneka. Ar per daug mums duota laisvadienių, kad nedarbo dieną reikėtų veržtis į darbus? Be to, šiandien vieno gražiausių metuose mėnesių pradžia. Ne bet kokia. Saulėta! Pagaliau kvepianti pavasarišku vėjeliu! Ta proga galima begales malonesnių dalykų nuveikti: atsipalaiduoti, pasėdėti sode su šiltesniu pledu ir pasigrožėti besikalančiais iš žemės augalais. Šiandien net pienės išdrįso parodyti savo geltonas galvas. Pernai tokiu laiku seniai jos žvalgėsi po pievas. Šiemet vėliau, bet gal ilgiau mums jos pažydės? Kas žino, kas žino…

Kadangi ėmei ir paklausei kaimyno (su kuriuo tikrovėje net nepakalbėjai, o tik įsivaizdavai pokalbį), nusprendei vietoj triūso darže išsivirti skanios kavos ir išgerti ją darželyje tarp gėlių. Nuėjęs ten tikriausiai išsigandai taip pat, kaip ir aš. Negali patikėt tuo, ką matai – kurmiarausis prie kurmiarausio! Supranti, kad į tavo teritoriją įsibrovė kurmis. Imiesi už galvos ir laidoji velnius. Nejaugi atspėjau? Visų pirma tai jis nėra velnias (net nepanašus), o antra – kasmet, tiksliau, kasdien jis rausia žemę, tai ko taip stebiesi? Be to, gal ne jis braunasi į mūsų valdas, o mes braunamės į jo teritoriją? Jis rausia ten, kur jaučia maistą: sliekus, lervas, vabzdžius. Mes, žmonės, norėdami pasisotinti ne tiek gamtos išrausiame, ne tiek augalų išnaikiname ir mažų gyvulėlių ar vabalėlių sutraiškome po kojomis ar mašinų ratais. Norint pakeisti kurmio olų rausimo kryptį galima naudoti įvairias jo klausą ir uoslę dirginančias priemones. O jeigu jos nepadeda, tai… deja. Argi čia tokia jau gyvenimo tragedija? Nemanau. Dėl tokių dienų, kaip šis pirmadienis, neverta nei nervintis, nei dejuoti, nei be reikalo šauktis velnių.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.