Jurgita Stankauskaitė. Išplėšta iš dienos

„Tu, – sakydavo Skalnui, – kai užeis liūdnumas, atsigulk po medžiu ir pasvarstyk: nėr šventesnio ir gražesnio sutvėrimo už medį. Kirminėlis graužia lapą, paukštis lesa kirminą, žvėris griebia paukštį, žmogus šauna žvėrį… Visi ką nors tyko nuskriausti, nurakti, o medis – tik saule ir žemele gyvas. Nei jis tau dvokia, nei jis tau kanda, nei pats kandamas bėga. Nuo kirvio neapsigins, nuo ugnies nepabėgs, o, žiūrėk, kokios girios, kokie galiūnai išaugę! Todėl, kad medis ramus, kad jo sąžinė rami…“[1]

Užeina žmogui liūdnumas tokią dieną, kokia yra šiandien. Nejaukiai švilpia vėjas, nosį gnybia šaltis, saulė kelias dienas nepasigiria rudeniniais spinduliais. Norėtųsi atsigulti po medžiu. Nei jis kam bloga daro, nei pats bėga nuo blogio. Gera būtų atsiremti į jo kamieną, užsikloti žieve ir kartu sulaukti pavasario.

paukstis

Šiandien pirmą kartą dangus prakiuro snaigėmis. Ir liūdnumas dingo rymant po medžiu. Medyje purtėsi zylės, pajutusios pirmuosius ledo raštus ant trapių sparnų. Kirmino nemačiau. Šis giliai raitosi po žemės juoduma. Ten visa požeminė karalystė. Nusispjaut jam į žemiškus pokyčius. Zylė mieliau atskrenda į mano restoraną. Kas dieną pietums gali pasirinkti vieną iš dviejų patiekalų: grūdus su lašiniais arba lašinius su grūdais. Geriau būti negali.

Po medžiu neapsilankė keturkojis baltas meškinas. Mat kam traukti uodegą į šąlančias balas, jeigu nuosavoj būdoj pastoviai vyksta blusų linksmybės. Čia nereikia šauti žvėries. Už ją skanesnis garuojantis karštos kakavos puodelis tarp begarsiai krentančių įšalusio vandens žvaigždučių.

Nepavyko įamžinti baltuma pravirkusio dangaus. Be galo gražu buvo matyti nuskrendantį liūdnumą ant kėkšto sparnų. Nunešė jį toli. Neteko paklausti, ar sudegins jį aukoms stataus kalno viršūnėje. Nemačiau rūkstančio laužo. Nelaukiau iš tos pusės žadinamų dvasių. Palikau jas ramybėje. Joms nereikia ieškoti kelio į namus. Į namus, kurių sode auga jų medis.

O kaip medis stovėjo savo vietoje, taip ir stovi…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl




[1] Kazys Saja „Kinivarpų raštai. Fantastinių istorijų rinktinė“. Vilnius: TYPOART, 2013, 96 p.

vienas komentaras Jurgita Stankauskaitė. Išplėšta iš dienos;

  1. Viktoras sako:

    Gerb. Jurgita,esi puiki straipsnių, įvairių tekstų rašytoja,be to labai turtingas žodynas,-tad, rašyk ,rašyk…