Jurgita Stankauskaitė. „Nieko gero“

Mikė gulėjo žolėje. Jo ausyse dūzgė bitės. Išgalvotos. Išsvajotos. Pramanytos. Bičių čia seniai nėra. Kaltų neieškojo. Žinojo, „kur šuo pakastas“. Jam užteko vaizduotės. O kas ir beliko.

Ant jo peties sukiojosi skruzdė. Ta raudonoji. Ta negeroji. Švelniai jį kuteno. Ką toks mažas gyvis, juk neįkąs. Storą kailį užsiaugino. Užtat gamta jam mielesnė.

Ir taip gulėdamas žaliam patale raitė nosį. Nuo storiausios obels šakos nukrito voras. Tiesiai ant nosies. Ilgos voro kojos. Būtų baisu, jeigu Mikė pirmas išsigąstų. Nėra ko bijoti. Mažas pabaisa iš arti atrodo visai gražus.

Mikė akimis raižė dangų. Neskaičiavo debesų. Jam tai pasirodė pats kvailiausias užsiėmimas. Geriau pasvajoti debesyse. Daug įdomiau. Prikurdavo jis galvoje, ko tik užsigeisdavo. Galvojo apie kitapus debesų išsidriekusį Paukščių Taką, apie toli toli plaukiojančias planetas, apie juodoje erdvėje blykčiojančias žvaigždes. „O kas už jų?“ – kiekvieną kartą pagalvodavo Mikė, niekaip negalėdamas atsakymo surasti. Mylėjo jis gyvenimą žemėje, jį supančius žmones. Mylėjo jis ir erdvę už debesų, nors niekada joje nebuvo. Žinojo, kad jos niekada nepasieks. Tačiau ją mylėjo. Ta meilė leisdavo Mikei pabėgti nuo pasaulio keistenybių, pavyzdžiui, valandų valandomis stovėdamas virš gandro lizdo niekaip negalėjo suvokti, kodėl gandras stovi ant vienos kojos, jeigu ant dviejų yra žymiai lengviau ir paprasčiau; kodėl žmonės sako, kad bitės neša medų, jeigu jos renka tik žiedų dulkeles; kodėl šimtą kartų per dieną prausiasi katės; kodėl vandens vabalai gali judėti vandens paviršiumi, o Mikei, kad ir kaip besistengtų, nepavyksta žengti nei žingsnelio; kodėl kiekvienas žmonių pokalbis pradedamas klausimu „kas gero“, jeigu sulaukiama tik tokio atsako: „nieko gero“. Paskutinis klaustukas Mikei atrodė pats keisčiausias.

nieko-gero

Jam buvo kalbėta, kad žmogus, tai protinga būtybė. Jam buvo aiškinta, kad su žmogumi reikia mokėti kalbėti. Šią pamoką Mikė buvo išmokęs. Tačiau niekas niekada jam nepaaiškino, kodėl dviejų kaimynų susitikimas pradedamas taip liūdnai. Ausyse girdėdavo tik „ai, nieko gero“, „ak, nieko naujo“. Mikė gulėdamas pasikasė pakaušį ir pagalvojo: „Na, gerai. Jeigu pas žmones viskas negerai, kiekviena diena neatneša nieko naujo, tai kodėl kiekvienas pokalbis tęsiamas, pasakojant apie gyvenimo įvykius, labai dažnai geras ir džiugias naujienas?“ Antrą kartą Mikė pasikasė gauruotą galvą. Mintys sukosi kartu su virš galvos muses gaudančiomis kregždėmis. Kiekviena dailiojo paukščio sugauta musė padėdavo surasti atsakymą į rūpimus klausimus. Taip begulėdamas Mikė pavargo. Pavargo ne nuo gulėjimo, o nuo musių gaudymo akimis. Liko neatsakyta į vieną, paskutinį, klausimą. „Rytoj pagalvosiu“, – nusukęs galvą sapnų link pagalvojo Mikė.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.