Jurgita Stankauskaitė. Dvi „B“ ir tarkuotas sūris

Pirmadienis. Jeigu jau yra už ką girti žmogų, tai būtinai reikia jam paplot per petį, padovanot prie kavos gerą žodį arba nepagailėt teigiamos energijos šypsnių ir nusiųst juos… netiesiogiai. Šiuo atveju, čia, šiame pamažu raidėmis puošiamame skaitmeniniame lape. Dažnai padėkos ir pagyrimai rašomi teksto pabaigoje. Šiandien bus kitaip. Kodėl gi ne? Ogi pabūkime pepėmis ir pavaikščiokime atbulomis.

Perskaičiau Boženos Bobinienės labai gerą straipsnį. Nieko naujo nepasakysiu, teigdama, kad ji kuria puikius tekstus, ir nemačiau tokio, kurį norėtųsi užversti po kelių pastraipų. Galima būtų pagalvoti, kad nieko konkretaus nepasako mano pavartotas žodis „puikus“. Tačiau puikumas aprėpia teksto formą, apgalvotų minčių dėliojimą, netuščiažodžiavimą, vertingus patarimus, išpažintį ar filosofiją. Straipsniai nėra skirti recenzuoti, tad ir aš to nedarysiu. Jie rašomi, kad kažkas imtų juos, skaitytų, mokytųsi ir galvotų. Jeigu taip kitaip, jie niekada neišlįstų iš stalčiaus.

Bisky dulkėtas. Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Biskį dulkėtas. Jurgitos Stankauskaitės nuotr.

Božena priminė man, kad žmogus per dieną turi padaryti ne vieną tūkstantį žingsnių. Viskas dėl sveikatos ir geros savijautos. Kol neatsirado išmanieji, skaičiuojantys žingsnius, maniau, kad tikrai nemažai kulnų pastatau. Ir prašau! Per dieną nežengiu nei pusės rekomenduojamų žingsnių skaičiaus! Pavasari, ateinu!

Sekmadienis. Vau! Atradau atrasta! Girdėjot, kad Lietuvoje gyvavo merginų roko grupė „Bitės“? Tegul bus, kad kartais būnu senamadiška, bet man patiko jų grojimas. Šešių merginų grupė įkurta septintojo dešimtmečio viduryje. Kadangi tai buvo sunkūs, pavojingi, cenzūruojami laikai, „Bitės“ negalėjo groti bet ko. Jau pats muzikos stilius nebuvo itin palankus to meto valdžiai. Ką jos padarė? Pasirinko lietuvių liaudies dainų transformaciją. Pamodernizavo dainas, kurios jau tada jaunimui buvo kiek pabodusios. (Matot? Šiandien šnekam apie senų dainų perkūrimą, pritaikymą XXI a. auditorijai, o jau apie tai buvo galvojama ir veikiama prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų!)

Šeštadienis. Sutepiau sumuštinių su kumpiu ir tarkuotu sūriu. Kas keisčiausia, niekada gyvenime netarkavau sūrio ant sumuštinių. Dabar suprantu, kad manim valdė pasąmonė. Kaipgi? Ogi taip, kad tarkuodama prisiminiau pati juokingiausią faktą! Kai mokyklose bet kokia proga būdavo ruošiamos vaišės, o jos susidėdavo iš sausainiukų, kartais pyragų, rečiau saldainių ir lėkščių, užkrautų sumuštiniais, visi vaikai pirmiausiai bėgdavo tik prie sumuštinių su tarkuotu sūriu! Neįtikėtina? Bet tikrai taip buvo. Jeigu po tuo sūriu kyšojo pomidoras ar agurkas, tai būdavo pats skaniausias patiekalas, dėl kurio tekdavo net peštis. Tarkuotas sūris! Voilà!

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.