Jurgita Stankauskaitė. Auštant

Iki miestelio buvo likę vos keli kilometrai. Autobuso ratai vis dar smarkiai riedėjo, dažniau ir dažniau jis prasilenkdavo su keistais automobiliais. Nustebo. „Iš kur tiek senų automobilių atsirado? – pagalvojo. – Juk seniai tokiais niekas nevažinėja…“ Tuo metu prisiminė vaikystėje matytas tokias pačias tarškančias transporto priemones, stovėjusias beveik kiekvieno giminaičio kieme. „Tada tai buvo oho, kokios mašinos!“ – mintyse nusišypsojo. Nors jose ekonomiškumu nė kiek nekvepėjo, tačiau svarbiausia buvo turėti savo „keturratį“, galintį greitai, sausai ir bet kur nuvežti.

Autobusas įvažiavo į pirmą miestelio gatvę. Šiandien čia buvo itin niūru. Mažai praeivių, nedaug dūmą pučiančių kaminų, o languose iš viso nesimatė nei degančių šviesų, nei prie palangės rymančių močiučių. „Kažkas čia ne taip… – sunerimo. – Argi gali būti, kad tokią ypač šaltą sausio dieną žmonės gali nekūrenti krosnių?“

vararas

Pradėjo jam suktis galvoje. Miestelio žibintai nepriminė tokių, kokius dar vakar jam teko matyti, o šaligatviai buvo itin iškrypę. Jis pradėjo nerimauti. Jautėsi taip, tarsi būtų atsidūręs kitame laike. Laike, kuris kadaise kandžiojo raudonus vaikiškus jo skruostus.

Autobusas riedėjo toliau. Kuo arčiau centro, tuo labiau jis negalėjo pažinti savo miestelio. Juk dar vakar čia trankėsi su draugais, užsigerdami kokakola valgė kebabus, lankėsi parduotuvėse, ieškodami pačių skaniausių sūdytų „Lays“ traškučių. Autobuse pradėjo mažėti keleivių. Pasiekęs galinę stotelę, suprato, kad jau laikas ir jam lipti iš autobuso. Nieko nesuprato. Jis stovėjo Gedimino prospekte. „Kur? Kokio Gedimino? Nėra čia tokios gatvės!“ – galvoje jam sušuko sumaištis. Nieko nelaukęs pradėjo bėgti keistai pasvirusių ir nepažįstamų gatvių takais. Jis negalėjo suprasti pasikeitusio miestelio vaizdo. Jis bėgo, tačiau jautė, tarsi bėgtų ne savo kojomis, kurios vedė jį didžiulės aikštės link. Kuo arčiau jos, tuo labiau tirštėjo žmonių. Negalėjo nei vieno veido atpažinti. Tarp jų nematė nei savo klasiokų, nei mokytojų, nei pažįstamų miestelio gyventojų.

Staiga jis sustojo. Prieš jo akis išniro juodai apsirengusių jaunuolių siena. Kiekvienam ant nugaros tekėjo šviežias raudonų dažų užrašas ALFA. Pakėlęs akis į dangų pamatė pro debesis lendantį nežmoniškai aukštą bokštą. Ant kaktos pasirodė keli prakaito lašeliai. Išmušė karštis. Širdyje degė nežmoniška ugnis. Užmerkė akis. Stipriai sugniaužęs kumščius buvo pasiruošęs surikti vilko balsu. Atsimerkęs nematė nei ošiančių žmonių, nei dangaus pilkumos. Jis gulėjo savo lovoje. Tai buvo tik sapnas. Širdis vis dar smarkiai plakė. Pasiekė ranka ant staliuko paliktą telefoną. Ekrane švietėsi sausio 13 diena.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.