Jurgita Stankauskaitė. Ar myli?

„Jeigu švęsti, tai kaip reikia“, – neretai tenka girdėti. Kiekvieną kartą susilaukus tokio tipo komentaro, pasisakymo, iš konteksto ištrauktos frazės vis susimąstau, ką reiškia dviejų žodžių junginys „kaip reikia“. Reikia-nereikia, kaip-ne kaip… Tau gal reikia, o man nereikia; man norisi, o tau nesinori; tave traukia, o manęs nebe.

jurga

„Jeigu švęsti, tai kaip reikia“ atėjo visai netikėtai, po gražios gegužės 13-osios popietės. Rytas nepranašavo nieko naujo: gurkšnis juodos arbatos su kondensuotu pienu, šaukštas kiaušinienės, vienas nusižiovavimas, žvilgsnis į nešnarančių puslapių laikraštį ir vėl – gurkšnis juodos arbatos… Po to pasibučiavimas su mažytėmis rankutėmis, kelios šypsenėlės ir bendras nusižiovavimas.

„Jeigu švęsti, tai kaip reikia“ užklupo popietę, sėdint po medžiu ant šiltos miesto žolės. (Galit sakyt, ką norit, bet miesto žolė skiriasi nuo kaimo žolės. Įsitikinkit.) Priešais žaidė svetimi vaikai. Nei vieno nepažinojau. Už jų ežere tryško fontanas. Gaila, kad per toli jis buvo ir nebuvo galima pajausti gaivinančių vandens lašelių. Pėdomis jaučiau saulės įkaitintą smėlį. Rankoje tirpo išsiilgtas pagrindinis vasaros patiekalas – vaniliniai ledai. Bėgiojančių vaikų ir juos besivaikančių tėvelių akyse jautėsi begalinė meilė. Nors rūpesčio raukšlės sakė viena, bet akys ir rankų švelnumas pasakinėjo visai ką kita. Kur ne kur besibastantys JO pirštai ieškodami JOS delnuose paguodos tarsi klausė: „Ar myli?“ Tą dieną JŲ buvo nemažai. Kažin ar jie žinojo, kad tai viena romantiškiausių metuose dienų, kai tyliai į širdį pasibeldžia Milda? Jie nežinojo, nes jie nebuvo vieni iš mūsų. Jie buvo svetimi. Tačiau meilės deivė darė savo ir jai nebuvo svarbu – svetimas ar savas. Svarbu – myli.

O kas atsimena, kaip lygiai prieš metus gegužės 13-ąją Punsko skansene paminėjome gegužinę ir meilės dieną? Lygiai prieš metus bent trumpam į mūsų gyvenimus buvo sugrąžintas gegužinės grožis, kurį kadaise lydėdavo skambūs romansai. Spaudžiasi ant lūpų ta viena frazė, kad tada šventėme kaip reikia. Bet iš tiesų ir vakar, ir šiandien šventėme ne taip, kaip reikia, o taip, kaip mums reikia.

Sėdint po gluosnio šakų lietumi nereikėjo klausti: „Ar myli?“

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.