Lietuvos savanoriai iš Vidugirių

Vidugiriai užaugino kelis kaimo savanorius. Apie juos, kaip ir apie kitus Punsko bei Seinų krašto savanorius, labai mažai žinoma. Šiame kaime jie dažnai buvo vadinami Lietuvos kariais arba, tiesiog, pasieniečiais. Informacija apie šiuos žmones nebuvo platinama, apie juos nekalbėta garsiai prie stalo ar kaimo vyrų suėjimuose. Galima sakyti, kad tai buvo tema tabu. Sudėtingais XX a. pradžios laikais vengta temų, kurios kaip nors būtų galėjusios pakenkti ne tiek savanorio šeimai, kiek pačiam žmogui, pasirinkusiam Tėvynės gynėjo kelią. Galbūt dėl to jaunesnė kaimo karta nėra nieko apie juos girdėjusi, o vyresnieji, kurie ką nors žinojo, ilgai saugojo paslaptį, kurios laikui bėgant niekam neperdavė. Norėtųsi teigti, kad tai buvo paskirų šeimų didvyriai, nors jos nėra to garsiai sakiusios.

Lietuvos savanoriai Seinuose

Lietuvos savanoriai Seinuose

Suskaičiuota, kad iš Vidugirių kaimo išėjo penki savanoriai (kalbėta, kad jų buvo daugiau, bet nepavyko surasti patvirtinančios informacijos): broliai Jonas ir Vincas Kuosai, Juozas Liaukevičius, Jonas Puniškis, Kazimieras Liškauskas. Nors tai nebuvo tie Lietuvos gynėjai, apie kuriuos šiandien garsiai kalbama, tačiau nereiškia, kad šio krašto žmonių atmintis apie juos turi nutrūkti. Tai buvo žmonės, jautę pašaukimą savo kūnu užstoti visą lietuvių tautą.

Vertėtų daugiau dėmesio skirti broliams Kuosams, kadangi retai taikydavosi, kad iš vienos šeimos Tėvynės ginti išeitų du jaunuoliai. Galima manyti, kad toks ryžtas gimdavo tik patriotinį auklėjimą taikančioje šeimoje.

Jonas Kuosa – Petro ir Marijonos Kuosų iš Vidugirių sūnus, gimęs 1887 m. kovo 2 dieną. Lietuvos kariuomenės savanoriu tapo 1919 m. kovo 16 dieną. 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko septintosios kuopos kareivis. 1919–1920 m. dalyvavo įvairiuose mūšiuose su Lietuvos priešais: bolševikais, bermontininkais ir lenkais. „Ypač pasižymėjo kautynėse su bolševikais 1919 metų birželio 16 dieną ties Bružų kaimu Zarasų apskrityje.“[1] 2014 m. „Aušros“ žurnalo 5 numeryje rašyta, kad „1936 metų „Kario“ žurnale aprašyta kovinė situacija fronte ir kario bei jo draugų žygdarbis:

1919 metų birželio mėnesį 1-ojo pėstininkų pulko daliniai po ilgų ir sunkių kovų nuo Ukmergės iki Daugailių sustojo linijoje Paberžė-Ignalina-Murliškės-Kruopeliai-Gaideliai-Šaltamalkiai.

Bolševikai, atsirėmę į stiprias Bružų pozicijas, iš priekio buvo neįveikiami.

Birželio 15 dieną 1-ojo pėstininkų pulko septinta kuopa puolė bolševikus Bružų kaime. Priešas norėjo krūmais užeiti kuopai į flangą. Šios kuopos kareiviai ir Jonas Kuosa buvo pasiųsti, kad nuvytų užeinantį į kuopos sparną priešą. Nors priešas ir smarkiai iš kulkosvaidžių ir šautuvų apšaudė juos, jie smarkiai ir drąsiai puldami žymiai gausesnes priešo jėgas, privertė bolševikus pasitraukti į savo apkasus ir tuo būdu apgynė savo kuopą nuo priešų apsupimo.

Tų pačių metų rugsėjį už kovą su bolševikais Jonas Kuosa buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. O už narsią kovą su bermontininkais pristatytas antrajam Vyčio Kryžiui. Pristatyme parašyta: „Su savo skyriumi atakuodamas Radviliškio priemiestį, nepaisant smarkios priešo ugnies, puolė bermontininkų pozicijas ir paėmė kulkosvaidį“. Tačiau jis Kryžiaus negavo. 1921 m. gruodžio 5 dieną buvo paleistas iš karo tarnybos 1-ajame Gedimino pulke kaip eilinis.

Nuo 1923 m. iki Antrojo pasaulinio karo gyveno tuometinės Seinų apskrities Rudaminos valsčiaus Bulakavo kaime. Už savanorišką tarnavimą Lietuvai gavo 8 ha žemės. 1926 metais registruojant Vyčio Kryžiaus kavalierius, adrese buvo nurodytas Punsko valsčiaus Vidugirių kaimas, tačiau pridėta pastaba, jog „gyvena okupuotoje Lietuvos dalyje“.

Jonas Kuosa 1925 m. vedė Kotryną Stoskeliūnaitę iš Vidugirių. Kadangi gyvenimą kūrė Lietuvoje, siena skyrė juos nuo artimųjų, galėjusių padėti ūkininkavimo pradžioje. Jonas ir Kotryna susilaukė dviejų dukrų ir sūnų. Užaugęs sūnus apsigyveno Rusijoje, Rostove prie Dono.

Pasakojama, kad Jonas buvo gerbiamas kaime žmogus, o už kovas dėl Lietuvos laisvės tarpukariu ir vokiečių okupacijos metais buvo skiriamas seniūnu. Susirgęs gerklės vėžiu, seniūno pareigų atsisakė.

Jono dukra Aldona yra pasakojusi, kad pirmaisiais pokario metais jis nebuvo tardomas ar persekiojamas. Bielėnų ir Kybartų kaimuose gyveno nemažai rusų sentikių šeimų. Vokiečių okupacijos metais Jonas, pasinaudodamas seniūno statusu, užtardavo sentikius, neleisdamas neteisybės vietinių rusų atžvilgiu. Vieną kartą jam teko kalėti Lazdijuose, kai jo šeima jau ruošėsi į Sibirą. Tuo metu vietinių rusų vaikai, kurie buvo užėmę svarbius postus NKVD, prisiminė paramą savo tėvams ir Joną užstojo.

Jonas Kuosa ne kartą buvo nusivylęs žmonėmis, kuriems kažkada buvo ištiesęs pagalbos ranką. Vieną kartą pokariu partizanai jį neteisingai buvo apkaltinę kolaboravimu su nauja valdžia ir pastatę prie sienos, bet paleido. Taip pat nemažai kentėjo dėl sūnaus Broniaus. Šis po tarnybos kariuomenėje pasiliko Rusijoje gyventi. Už tai Jonas buvo pirštais badomas.

Mirė 1973 m. sausio 25 dieną. Palaidotas Rudaminos kapinėse.

 Vincas Kuosa – 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko puskarininkis. Vincas – tai Jono Kuosos brolis, gimęs 1899 m. vasario 11 dieną Vidugirių kaime. Petro ir Marijonos Kuosų sūnus.

 Vincas į kariuomenę įstojo 1919 m. vasario 8 dieną ir tapo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko septintosios kuopos skyrininku. Savo sumanumą ir jėgą atskleidė kautynėse su bermontininkais 1919 m. lapkričio 22 dieną ties Radviliškiu. 1920 m. vasario mėnesį už minėtą kovą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Iš kariuomenės paleistas 1921 m. spalio 28 d. Po gero dešimtmečio 1932 m. jam buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteikti Savanorio bei Nepriklausomybės medaliai.

Po tarnystės Lietuvai sukūrė šeimą. Kurį laiką gyveno Marijampolėje. Už savanorio darbą gavo žemės Kalvarijos dvare, tačiau ūkininkavo Raseinių apskrities Nemakščių valsčiuje. Užaugino dukrą Birutę ir sūnų Vytautą. Birutė dirbo mokytoja, o Vytautas ūkyje.

Vinco šeimos laukė žiaurus likimas. Vincą po karo suėmė NKVD, teisė. Kažkuo apkaltinus jis buvo išvežtas į Vorkutą, kur ir žuvo. Knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas“ rašoma, jog Vincas Kuosa suimtas 1945 m. rugpjūčio 20 d. Kalintas Raseiniuose, o gruodžio 25 d. karo tribunolo nubaustas 10 metų lagerio.

Vinco sūnus žuvo pokariu, gindamas seserį nuo nekviestų svečių iš miško. Po šio įvykio Birutė su motina persikėlė į Kauną. Nei Vytautas, nei Birutė palikuonių nepaliko [2].

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

 


[1] Seinų ir Punsko krašto didvyriai. Aušra, 2014 m., 5 nr.

[2] Seinų ir Punsko krašto didvyriai. Aušra, 2014 m., 5 nr.

Komentavimas negalimas.