Jurgita Stankauskaitė. Mikalauskų šeimos drama

Liaukadytė irgi pasiliko Lietuvoje. Apsigyveno Ūtos kaime ir net nenujautė, koks čia jos laukia tragiškas likimas. Ištekėjo už Mikalausko, susilaukė dukrų Marytės ir Danutės bei sūnaus Jono. Vieną sekmadienio vakarą, kai Marytei jau buvo septyneri, o Jonui tik pusė metukų, nuo girios atėjo keli partizanai. Neaišku, kokie ir iš kur… Gal tai buvo tiesiog banditai, kurie, apsimetę partizanais, graibstė kaimiečių turtą.

atsitiktinis-namas.

Tuo metu Marytė buvo kieme. Vyrai priėjo prie jos ir paklausė, ar namuose yra tėtis ir visi kiti šeimos nariai. Mergaitė atsakė: „Taip, namie“. Kadangi buvo šventa diena, šeima buvo grįžusi iš bažnyčios, o tėvas jau gulėjo, ruošėsi miegoti. Vyrai liepė mergaitei pašaukti tėvą. Šis, išėjęs į kiemą, pamatė stovinčius uniformuotus vyrus su ginklais. Tie įsakė jam sukviesti visus namiškius. Tuomet namuose dar gyveno Liaukadytės vyro du nevedę broliai ir tėvai. Išsirikiavusios kieme šeimos niekas nieko neklausė, nepasakė, kam juos išsikvietė, tik išsitraukę šautuvus visus vyrus ir uošvę vietoje nušovė. Paliko gyvą tik Liaukadytę su vaikais. Ta maldavo užeivius, kad pirmiau vaikus nušautų, o paskui ir ją, kad šiems nereikėtų vergauti, likti našlaičiais. Šie jai atšovė: „Tai tu ir augink savo vaikus!“. Ginkluoti vyrai išėjo, o kieme liko gulėti penki lavonai…

Moteris neapsakomai sielvartavo, tačiau teko gyventi toliau – reikėjo pasirūpinti mažamečiais vaikais. Liaukadytė ištekėjo antrą kartą. Tikėdamasi tvirtų ir darbščių vyro rankų ūkio darbuose, gavo tinginį ir girtuoklį, su kuriuo susilaukė dar daugiau vaikų.

Motinai daugiausiai padėjo užaugusi Marytė ir Jonas. Vaikai eidavo į Marijampolę papildomai padirbėti į plytų gamyklą. Šie buvo pasakoję, kad pavykdavo užsidirbti labai gerai dešrai, kurios nupirkę parnešdavo namo ir, kad nesugestų, įdėdavo į kibirą, kurį nuleisdavo į šaltą šulinio vandenį. Netrukus Lietuvoje pradėjo kurtis kolūkiai ir žmonėms buvo liepta, atidavus privačias žemes ir gyvulius, eiti į kolūkį dirbti. Kadangi Liaukadytė buvo užsispyrusi, kaip jos motina, pasakė, kad neatiduos. Kelis kartus naujos valdžios atstovai su ja kalbėjosi, prašydami perleisti žemę, o ši atkirsdavo: „Neisiu ir viskas!“. Deja, moteris buvo priversta prisitaikyti prie naujos sistemos, iš jos prievarta atimtas turtas. Dar ir šiandien Ūtoje stovi namas, prie kurio šeima buvo išžudyta. Liaukadytės sūnus Jonas namą atnaujino, ne kartą jį dažė, norėdamas uždažyti staktoje ištaškytų smegenų ženklą, tačiau niekaip nepavyko užslėpti tragiškos praeities liekanų…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.